Laiškai poeto gyvenime užėmė reikšmingą vietą. Bendraudamas su bičiuliais, gyvenančiais užsienyje ir Lietuvoje, jis rūpinosi savo poezijos gyvastimi, vertinimu, spausdinimu, domėjosi literatūrinio gyvenimo naujienomis. Pagaliau laiškai padėdavo trumpam išblaškyti liūdesį, kuris eilėraštyje “Pusiau padalintas” taip sueiliuotas:
Esu pusiau padalintas:
gyvenu Londone,
o širdis, kaip pustelninkė,
nuolat traukia mane su savim Ukmergės karalystėn.
<…>
Su klasės draugu ukmergiškiu Henriku Gintautu Vladas Šlaitas susirašinėjo nuo 1958-ųjų iki 1986-ųjų metų. 59 V. Šlaito laiškus H. Gintautas perdavė Maironio lietuvių literatūros muziejui. Ukmergės Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje saugomos šių laiškų kopijos.
Laiškus bičiuliui V. Šlaitas pasirašinėjo įvairiai: „Tavo senas Slopas“ (mokyklinė pravardė); „Tavo senas mokyklinis suolo bičiulis“; „Tavo seniai praėjusių dienų bičiulis“ ir kt., tarsi sutvirtindamas visa, kas šiuos abu žmones siejo su ankstyva jaunyste.
Laiškuose Henrikui Gintautui – prisiminimai apie Ukmergę, gimnazijos laikus, trumpos žinios apie save, pamąstymai apie gyvenimą. Laiškuose bičiuliui V. Šlaitas atviras ir tiesus, nieko neslepiantis.
Siųsdamas laiškus bičiuliams, namiškiams, draugams, V. Šlaitas dažnai įrašydavo po keletą savo eilėraščių.
Ukmergės Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje taip pat saugoma 150 Vlado Šlaito laiškų kopijų, rašytų literatūros tyrinėtojui, emigrantologui Vytautui Kazakevičiui. Jis tuo metu dirbo Lietuvos kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje komiteto pirmininko pavaduotoju, vėliau buvo Užsienio reikalų ministerijos spaudos ir informacijos skyriaus vedėju ir palaikė ryšį su egzodo rašytojais. Tai dalykiniai laiškai, kuriuose aptariami kūrybiniai klausimai.