Atminimo įamžinimas

Miestas nepamiršo savo poeto, kuris visus ilgus metus išeivijoje ilgėjosi Ukmergės, gimtojo Žemaitkiemio.

Memorialinė lenta

2000 m. Ukmergėje, ant namo Vytauto g. 62 atidengta juodo granito memorialinė  lenta poetui Vladui Šlaitui, ant kurios užrašyta:  “Mano širdis išmėtyta / Ukmergė ir Žemaitkiemis / Vokietija ir Rusija / ir Didžioji Britanija / nežinau,  kur man teks /  užbaigti savo amželį / tik žinau, kad  kasdieną / vis šaukia mane ir traukia / prieškarinis pavasario / sodas Kęstučio aikštėje  / Šiame name / 1936–1943 metais / gyveno poetas / Vladas Šlaitas“.

Vlado Šlaito literatūriniai skaitymai Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje

Vlado Šlaito atminimo kambarys Ukmergės rajone, Žemaitkiemyje

Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje, kurioje 1932-1940 m. mokėsi poetas, jau penkiolika metų vyksta kasmetiniai Vlado Šlaito literatūriniai skaitymai.

2005 metais, minint poeto Vlado Šlaito 85-ąsias gimimo metines, sutvarkyta  jo vaikystės gimtųjų namų aplinka. Ant namelio sienos pakabinta medinė memorialinė  lenta „Šiame namelyje gyveno / išeivijos poetas / Vladas Šlaitas“.

Žemaitkiemyje, gimtajame vaikystės namelyje įrengtas Vlado Šlaito atminimo kambarys. 2005.

Koplytstulpis

2005 m. Žemaitkiemyje,  šalia sodybos, kurioje gyveno poetas,  pastatytas paminklas – ąžuolinis koplytstulpis su Vlado Šlaito žodžiais „Kaip aš baisiai mylėjau svetur savo tolimą Lietuvą…“ (skulptorius Viktoras Žentelis). Kairėje pusėje – Henrikas Gintautas, poeto mokslo draugas, ilgus metus susirašinėjęs su V. Šlaitu. Dešinėje – Indrė Žekevičiūtė – pirmoji literatūrinės Vlado Šlaito premijos laureatė.

Ukmergės rajono savivaldybės viešajai bibliotekai suteiktas Vlado Šlaito vardas

Ukmergės rajono savivaldybės tarybos sprendimu 2005 m. rugsėjo 28 d. Nr. 7-158 Viešajai bibliotekai suteiktas Vlado Šlaito vardas.

Vlado Šlaito vardo Ukmergės viešajai bibliotekai suteikimo iškilmės, 2005 m. spalio 4 d.

Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos parengti leidiniai, skirti poeto atminimo įamžinimui.

Vladas Šlaitas: (1920-1995): bibliografijos rodyklė /Ukmergės rajono savivaldybės viešoji biblioteka. Informacijos-bibliografijos skyrius; sudarė Stanislava Talutytė. – Ukmergė : Valdo leidykla, 2005. – 110 p.: iliustr.

Literatūrinės Vlado Šlaito premijos laureatai: V. Šlaito 85-osioms gimimo metinėms. – [Ukmergė : Ukmergės rajono savivaldybės viešoji biblioteka], 2005. – 1 lankstinys (6 p.) : iliustr., portr.

Išeivijos poeto Vlado Šlaito atminimo įamžinimas Ukmergės rajone, Žemaitkiemyje: atvirukas / Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešoji biblioteka. – Ukmergė : Valdo leidykla, 2005.

Poezijos atlaidai Žemaitkiemy…: Vlado Šlaito literatūriniai skaitymai / Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešoji biblioteka. – Ukmergė : Valdo leidykla, 2006. – 52 p. : iliustr.

“Aš esu žodžio tapytojas…” (Vladas Šlaitas) : kūrybinės jaunimo stovyklos dalyvių darbų katalogas / Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešoji biblioteka. – Ukmergė : Valdo leidykla, 2007. – [34]p. : iliustr. Kn. taip pat: Šlamant medžiams ant popieriaus krito poeto
gyvenimo spalvos / Vaidotė Griškevičiūtė, p. 4-5.

Antkapinis paminklas Žemaitkiemio kapinėse

Ukmergės rajono Žemaitkiemio kapinėse palaidota Vlado Šlaito motina Antanina Šlaitienė, kurios kapą ilgą laiką žymėjo kuklus kryžius

Poetas mamai yra paskyręs ne vieną eilėraštį:

<…>
O mano mama,
Aš kasdien tave, lyg žaizdą,
Nešu pro miglą mano ašarų ir dūmus.
Nuo tavo ašarų sutirpo bėgiai,
Nuo tavo ašarų aitrumo.

2008 m., JAV gyvenančių tautiečių lėšomis,  Žemaitkiemio kapinėse Antaninos Šlaitienės ir poeto Vlado Šlaito atminimui pastatytas antkapinis paminklas. Paminklo autorius – skulptorius Petras Aleksa (Čikaga, JAV). Paminklo forma simbolinė – juodo marmuro atverstos knygos viename puslapyje įrašytos poeto mamos Antaninos Šlaitienės gyvenimo datos ir žodžiai: “Sūnus Vladas ilsisi Londono kapinėse Anglijoje”, o kitame puslapyje  įrašyta: „Poetas Vladas Šlaitas. 1920-1995. Išėjusiam negrįžtamai“.

Kai nebebus manęs, kai laikas mano kaulus
pavers į akmenį arba į šiurkščią žolę,
bent jūs paliudykit, o! akmenys ir žolės,
kaip aš mylėjau
šiuos rudenėjančius laukus, šį ramų viksvų
rudens šiurenimą;
kaip aš norėjau pasiimt kryželio vietoje
nors vieną viksvą su savim: prisiminimui.

Vladas Šlaitas. Iš „ Ant saulėgrąžos vamzdžio“, p. 25.

array(0) { } array(0) { } array(0) { }