Literatūrologė Indrė Žakevičiūtė-Žakevičienė, pirmoji literatūrinės Vlado Šlaito premijos laureatė: „V. Šlaitas nesislepia už gražių žodžių ar skambių minčių, jis visada išlieka tiesus, atviras, kartais ironiškas, kartais saikingai sentimentalus <…>. Kartais V. Šlaitas kalba su pačiu savimi, kartais su praeitimi, kartais su kitais. Jis sugebėjo kalbėti taip, kad viskas virstų nuoširdžia, atvira ir įdomia poezija. Jis sugebėjo kalbėti taip, kad jį išgirstų ir pamiltų“.
Žekevičiūtė, Indrė. Vlado Šlaito poezijos paralelės. – Kaunas, 2002. – 174 p.: iliustr.
Išeivijos literatūrologė Viktorija Skrupskelytė, Vlado Šlaito poezijos gerbėja ir vertintoja: „Giliai asmeniškas, jautrus, nuotaikingas, prisiminimų ir svajonių poetas Vladas Šlaitas poetinę mintį brandina širdies gelmėje, ją išreiškia nuoširdžiai ir natūraliai, kartais spontaniškai, tarsi jo mintis tekėtų tiesiai iš širdies į eilėraštį, visai neįsivėlus į proto tinklą. <…> Nors V. Šlaitas įsiklauso į save, jis nenutraukia ryšių su aplinka, jo širdis – atvira, plati, mylinti – ieško artimo žmogaus, bičiulio, su kuriuo poetas galėtų pradėti intymų pokalbį. V. Šlaito poeziją galima apibūdinti paties poeto ne kartą tartais žodžiais: ji yra širdies bičiulystė“.
Egzodo literatūros atšvaitai: išeivių literatūros kritika, 1946-1987. – Vilnius, 1989, p. 289-292.
Lietuvių literatūros tyrinėtoja Birutė Ciplijauskaitė: „Jo [Vlado Šlaito] eilėraščiai diktuojami jausmo ir gimę spontaniškai, nespraudžiami į jokius rėmus. Visa išreiškiama betarpiškai, kasdieniškais, tikrai „nepoetiškais” žodžiais. Jis visai nesistengia skaitytojo nustebinti ar sukelti pasigėrėjimą. Tiesą sakant, atrodo, kad jis visai negalvoja apie skaitytoją, o kalba daugiausia pats su savim“.
Ciplijauskaitė, Birutė. Literatūros eskizai. – Vilnius, 1992, p. 10-14.
Didžiosios Britanijos lietuvių rašytojas, vertėjas, spaudos darbuotojas, Vlado Šlaito bičiulis Kazimieras Barėnas: „Vlado Šlaito poezija – amžina išpažintis, nusakanti jo tikėjimą ir meilę, jo romantiškus atsiminimus ir kartais rūstų savęs plakimą už nuodėmes“.
Peleckis-Kaktavičius, Leonas. Kazimieras Barėnas: gyvenimas ir kūryba: monografija. – Šiauliai, 2005, p. 344-358.
Vlado Šlaito knygų nuolatinis recenzentas, išeivijos poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas: „Savo pobūdžiu bei santykio su pasauliu prasme Šlaito poezija yra nuolatinė išpažintis, niekada nesibaigiantis autoanalitinis monologas…“
Lietuvių egzodo literatūra 1945-1990. – Čikaga, 1992, p. 434-439.
Bakas, Vainius. Vlado Šlaito ribos patirtys: žvilgsnis į poeto biografijos ir kūrybos sluoksnius. –
Iliustr. // Naujoji Romuva. – 2015, Nr. 2, p. 26-32; Nr. 3, p. 12-19.
Vladas Šlaitas: (1920-1995): bibliografijos rodyklė / sudarė Stanislava Talutytė. – Ukmergė: Valdo leidykla, 2005. – 110 p.: iliustr.
