Kai saulė dar net negalvojo pakilti ir kai Mėnulis dar ramiai ganė žvaigždynus, Veronika staiga nubudo. Karvytei dar niekad nebuvo taip nutikę – nubusti taip anksti anksti. Netgi galima būtų pavadinti, kad vėlai vėlai, nes naktis net nebuvo įpusėjusi. Pro skylę varnalėšos lape Veronika nustebusi žiūrėjo į Mėnulį. O jis buvo lyg ir toks pat kaip visad, bet jeigu žiūrėjai ilgai ir dar ilgiau, galėjai pamatyti, kad nuo jo vieno krašto krito švytintis šešėlis. Karvytė gerai žinojo – tai ne šešėlis. Tai Nėmulis. Tai buvo tos kelios retos naktys, kai iš už Mėnulio pasirodydavo jo brolis dvynys. Niekas to nežinojo, visi manė, kad danguje jie mato tik šešėlį.