Ar imperatorius Peterburge kada nors pagailės lietuvių, lenkų, ukrainiečių? Sotus alkano ir tuo labiau svetimo niekada neužjaus.
1863-ieji. Pulkininkas Teofilis Lapinskis Londone buria sukilėlių desantą, kuris su amunicijos atsargomis turi išplaukti į Juodkrantę, ir laukia iš Lenkijos labai reikalingų pinigų. Krokuvoje grafaitė Elžbieta Trojanovska atidaro garsaus dailininko parodą ir nustebina sukviestą margą draugiją paveikslu, kuriame žmonės nutapyti be šešėlių. Tačiau per prašmatnią kavos gėrimo ceremoniją nunuodijamas Simono Konarskio brolis Stanislovas ir dingsta grafaitės surinkti pinigai, kuriuos jis turėjo perduoti sukilėliams.
Nusikaltimą tirti ėmęsis Austrijos imperijos karininkas vengras Barnatas Almasis turi įminti keletą galvosūkių – kas tikrasis žudikas, kodėl paveikslo personažai tokie panašūs į rūmų svečius ir ar šie yra tokie žmonės, kokie sakosi esantys. Jis turi rasti ir atsakymą į savo paties klausimą – tarnauti jo tautą pavergusiai imperijai, kad išlaikytų šeimą, ar paremti istoriškai artimų lenkų ir lietuvių kovą už laisvę.
Romane istoriniai faktai, aplinka ir detalės įpinami į detektyvinį pasakojimą, o skaitytojas sumaniai vedžiojamas po istorines Krokuvos gatves. Prašmatnių rūmų tamsiose kertėse pamažu išryškėja lemtingi kovos už laisvę ir sąžinę pasirinkimai, ne visi ir ne visada vedantys prie pergalės.