Nemuno apylinkėse nuo seno pynėsi įvairių kartų ir luomų žmonių likimai. Ponai, bajorai ir valstiečiai per amžius gyveno greta, kai kurie iš jų atgulė ir į bendrą kapą, bet šeimyniniais santykiais susisaistyti vengė. Korčynskių Marta nepaklausė širdies balso ir neišdrįso tapti Anzelmo iš bajorkaimio žmona. Neišdrįso – ir visą gyvenimą gailėjosi. Po kelių dešimčių metų panaši dilema kyla Justinai iš nuskurdusių bajorų šeimos. Pamilusi žuvusio sukilėlio sūnų, užaugintą ir išauklėtą dėdės Anzelmo, ji turi apsispręsti, ar peržengs luominį slenkstį.
1888 m. parašytas giminių epas, apima kelias kartas, kelių šeimų linijas, jungiamas dramatiškų likimų: nuo prancūzmečio iki 1863-iųjų sukilimo, represijų po sukilimo, išardžiusių žmonių gyvenimus. Prieš skaitytoją skleidžiasi XIX a. antros pusės Lenkijos ir Lietuvos bajorų buitis ir jaudinančios istorijos.
Lenkų kalba rašiusi Eliza Orzeszkowa (1841 – 1910 m.) save laikė ir vadino litwinka (lietuvaite), o kūrinius pasirašinėjo Gabrielos Litwinkos slapyvardžiu. Rašytoja kurį laiką gyveno Vilniuje, čia atidarė knygyną-leidyklą. Aikštė su fontanu Vilniaus centre iki 1945 m. buvo vadinama jos vardu, o Kaune iki šiol tebėra sulietuvinta ir lietuvių kultūroje įsitvirtinusia Elizos Ožeškienės pavarde vadinama gatvė.