Sofistų judėjimas sutraukė mases. Kalbėdami apie modernaus pasaulio problemas jie kvietė atsigręžti į žmogaus prigimtį ir nustoti gėdintis savo instinktų. Tačiau visų idėjų šerdyje glūdi despotiškas eksperimentas – asociacijomis ir nerviniais impulsais pagrįstas moterų rūšiavimo metodas. Opendalio testas.
Sirenos yra chaotiškos prigimties moterys. Laisvėje tokios moterys kelia per daug problemų. Į Materą patekusi Mila netiki nei testu, nei prigimties teorija. Jai lieka kova su savimi. Naktis raudoname kambaryje yra metas, kai reikia paminti bet kokį išdidumą.
JIE TIKI, KAD KALINDAMI MUS IŠLAISVINA.
Vaidinti sunku. Mila atvirai nekenčia teisę į ją įsigijusio vyro. Tokiuose kaip jis turėtų slypėti visas Materos žiaurumas. Bet skirtingai nei galėjo įsivaizduoti, jis labiau susidomėjęs pokalbiu nei teise į jos kūną. Ar galima pasitikėti žmogumi, kuris vadinamas visateisiu? Judviejų ryšys pamažu peržengia ribas. Tačiau Matera šito neleis. Vyrus ir sirenas gali sieti tik kūniški poreikiai.
„Mane vadina sirena“ – pirmoji trilogijos apie Materą dalis. Šioje istorijoje susikerta prigimties įstatymais paremta santvarka ir širdyje glūdintis maištas.