Poetės Janinos Degutytės ir tapytojos Bronislavos Jacevičiūtės-Jėčiūtės – pačių artimiausių viena kitai žmonių – santykis apėmė skirtingus ir gan sudėtingus dalykus. Užsimezgusį jų ryšį nuo pat pradžios (1958 m.) formavo maksimaliai išgyvenamas žmogaus pažeidžiamumas. Nepriteklius, negalia ir kūryba buvo terpė, kurioje radosi ir stiprėjo jų draugystė ir meilė, trukusi kiek daugiau nei trisdešimt metų.
Didžiąją dalį susirašinėjimo sudaro laiškai iš trumpų, bet labai intensyvių išsiskyrimo tarpsnių, kai buvo rašoma kasdien ar net kelis kartus per dieną. Paskirų tarpsnių laiškai koreliuoja su to paties meto Degutytės eilėraščiais – laiškų ir poezijos sampyna ypač ryški ankstyvuosiuose laiškuose. Knygoje įvairiais aspektais pasitelkiama abiejų menininkių kūryba: ir Janinos Degutytės poezija, ir Bronislavos Jacevičiūtės-Jėčiūtės tapyba buvo svarbi jųdviejų santykio ir viena kitai rašomų laiškų dalis.