Dvidešimt Vlado Šlaito viešosios bibliotekos ir padalinių darbuotojų dalyvauja mokymuose „Kūrybinio rašymo, skaitymo ir kritinio mąstymo ugdymo programa“. Tai Europos Sąjungos finansuojamas 24 val. projektinis renginys, truksiantis tris penktadienius. Mokymų vadovas – rašytojas, poetas, filosofijos mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto docentas Liutauras Degėsys. Aštuonių poezijos, penkių esė knygų, trijų romanų autorius.
Stažavosi Prahos ir Budapešto universitetuose, tobulinosi ir dėstė Švedijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Aštuonerius metus Lietuvos radijuje rengė laidą „Kultūros savaitė“. Dirbo Delfi, 15 min. naujienų portaluose, dabar bendradarbiauja žurnale „AQ“. VDU dėsto psichologams ir ikimokyklinio ugdymo specialistams, nes įsitikinęs, jog filosofijos žinios šiems žmonėms yra ypač reikalingos.
2008 m. buvo išrinktas vienu iš 10 geriausių Lietuvos dėstytojų. 2020 m. už novatorišką literatūrinio meistriškumo ir aktyvaus pilietiškumo dermę publicistikoje ir eseistikoje, svarbą visuomenės vertybėms L. Degėsiui skirta prestižinė žurnalistų ir rašytojų teikiama Juozo Tumo-Vaižganto premija. Ją įteikdamas, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentas Jonas Staselis kalbėjo: „Esame jau 30 metų laisva ir demokratiška šalis, veržiamės iš tradicinės tapatybės, tačiau vis pamirštame, kad laisvė ateina kartu su atsakomybe. Liutaurą Degėsį galima įvardinti prigimties metraštininku, kaip buvo vertinama ir Vaižganto kūryba. Liutauras dalijasi kasdienėmis paskatomis kurti save ir savąjį gyvenimą, skatindamas atsakyti į prasminius klausimus, kviesdamas sąmoningai kelti vienokius ar kitokius reikalavimus sau, siekiant gyvenimo kelyje neišduoti vertybių“.
Mokymų metu svečias „prisiminė“ ir daugiau įdomių faktų iš savo gyvenimo. Norėdamas iš arčiau pažinti realybę, jis pusantrų metų dirbo sanitaru psichiatrinėje ligoninėje, metus – greitosios medicinos pagalbos skyriuje. Tam, kad geriau pažintų naktinį Vilnių.
Seminaro metu mokėmės mąstyti netradiciškai, žvelgdami į išorinę tikrovę pro nematomus vidinius akinius, kurių dėka galime suvokti tą tikrovę kritiškai. Paprasčiausias pavyzdys, šypsodamasis kalbėjo filosofas, galėtų būti toks: gerai sutvarkytas butas – veltui iššvaistytas laikas. Vidinių akinių dėka mes matom tik tai, apie ką turim žinių. Juk, pavyzdžiui, niekada nepamatysime medšarkės vinkšnoje, jei nežinome, kas toji medšarkė ir kas ta vinkšna. Susirinkę į būrį su skirtingais vidiniais akiniais, matome skirtingus daiktus. Štai danguje virš mūsų naktį žėri 42 žvaigždynai, bet mes dažniausiai matome tik du – Didžiuosius ir Mažuosius Grįžulo Ratus. Iš esmės nematome labai daug ko. Todėl toks svarbus gebėjimas pamatyti pasaulį kitaip, tik tokiu būdu galėsime suprasti ir kitus.
Kas geriau – verkti ar juoktis? – liepė pamąstyti mums lektorius. Verkti pas psichoterapeutą ar juoktis pas psichiatrą? Žinoma, geriau paverkti, išsikalbėti pas psichoterapeutą, negu juoktis tol, kol tave išveš į psichiatrinę. Gyvendamas Niujorke, filosofas įsitikino: jei neturi savo psichoterapeuto, su tavim niekas nenorės bendrauti, net „autobuse šalia bijos atsistoti“, o pas mus Lietuvoje – atvirkščiai. Stereotipai ir „bandos mąstymas“. Pats rizikingiausias dalykas visuomenėje, tikino lektorius, kai visi galvoja vienodai. O dar jei galvoja klaidingai – tai katastrofa. „Bijočiau važiuoti liftu su tokiais, kurie visi per egzaminus gavo po šešis šimtukus – jie per daug normalūs. Nes jei nutiktų kas nors neįprasta, – jiems galas! Mokykloje išmoko atsakinėti, bet neišmoko klausti, o gyvenime būtina mokėti klausti“. Labai svarbu žinoti, ko nereikia žinoti. Tiesos ir teorijos sensta, jei nesikeičia. Panorėjęs negali pakeisti nuostatos, bet jos kinta. Apsiginkluojam stereotipais, o jei tikrovė, kultūra pasikeičia, – viskas griūva. Juk yra pasaulyje šalių, kur žmonės ir sveikinasi kita ranka, ir automobiliai važinėja kita puse. Ten patekus mūsų patirtis bevertė. Ir tokių beverčių patirčių įgyjame labai daug. Matome taip todėl, kad nebandome matyti kitaip. Reikalingi išsilavinimo akiniai, mūsų psichikos reiškiniai turi tapti domėjimosi objektais, sakė filosofas.
Mokymų metu daug dėmesio skiriama praktinėms užduotims. Kūrėme metaforas, netradiciškai analizavome lietuvių liaudies pasaką „Eglė žalčių karalienė“, gavome ir namų darbų – pagal tam tikrą modulį sukurti istoriją, eilėraštį ir pasaką.
Mokslai nepabodo.
Viešosios bibliotekos informacija.
Kristinos Darulienės nuotraukos.
