Tęsdami tradiciją lankytis pas kolegas bibliotekininkus kituose miestuose šįkart Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos darbuotojai išvyko į Kupiškį. Norėdami kuo daugiau sužinoti apie kolegų, kurie gyvena ir dirba šio miesto bibliotekose, gimtąjį kraštą, pažintį su Kupiškiu pradėjome nuo Palėvenės dominikonų vienuolyno ansamblio.
Palėvenės vienuolyno istorija pradedama skaičiuoti nuo XVII a. pabaigos, kuomet Ukmergės pavieto teisėjo padėjėjo Lauryno Mykolo Počobuto-Odlanickio ir jo žmonos Marijonos Daumantaitės-Siesickaitės finansiškai remiami čia apsigyveno pirmieji dominikonų vienuoliai ir buvo pradėta vienuolyno statyba, kuri truko per 100 metų. Vienuolyno ansamblį sudarė keletas įvairios paskirties mūrinių ir medinių statinių, apjuostų aukšta mūro siena. Vienuolyne buvo 38 kambariai su krosnimis, celių ir koridorių sienos ištapytos dominikonų šventųjų figūromis, siužetinėmis ir ornamentų kompozicijomis, koridoriuje įrengtas altorėlis su ant sienos nutapytu puošniu ir didingu piešiniu (dalinai išlikęs), įsteigta mokykla, vykdavo filosofijos ir retorikos studijos, sukaupta net 970 tomų biblioteka, kurioje buvo ir lietuviškų knygų. Dominikonai buvo mokslo žmonės. Prioras Augustinas Hlaskis pirmas aprašė ir sutvarkė esamą biblioteką, suregistravo archyvą, surašė vienuolyno istoriją. Čia buvo parengti lietuvių-lenkų ir lietuvių-lotynų-lenkų kalbų žodynai, parašytas pirmasis lietuviškų pamokslų 4 tomų rinkinys lietuvių kalba, kurį pripažino net rusų carinė valdžia. Jame dirbo poetas Kajetonas Aleknavičius – eiliuoto feljetono lietuvių literatūroje pradininkas. Vienuolynui priklausė daugiau kaip 45 valakai žemės. Kas 50 metų buvo surašomas vienuolyno inventorius. Palėvenės vienuolyne vyskupas M. Valančius pirmą kartą pradėjo skelbti blaivybės idėjas ir jo apsilankymo metu buvo sukurta pirmoji Blaivybės brolija.
Už bendradarbiavimą su 1863 m. sukilėliais, Palėvenės vienuolynas 1865 m. buvo uždarytas. Bibliotekoje buvusios pasaulietinio turinio knygos buvo perduotos Kauno gimnazijai, o dvasinio – paliktos vietoje likimo valiai. Vėliau vertingesnės knygos buvo surinktos ir perduotos Vilniuje veikusiai Lietuvių mokslo draugijai, likusias 1916 m. į Vokietiją išvežė vokiečiai. Taip Palėvenės dominikonų biblioteka buvo likviduota. Nebelikus vienuolių, vienuolynas per 150 metų buvęs dvasiniu ir kultūros židiniu, pradėjo nykti.
Po antrojo pasaulinio karo įsikūręs kolūkis labai suniokojo vienuolyną, celėse apsigyveno kolūkiečiai, kurie išgriovė autentiškas krosnis, išlupo parketo likučius. Vienu metu vienuolynas buvo paverstas grūdų saugykla, vėliau čia veikė kultūros namai, kino salė, o 1955 m. kilęs gaisras stipriai pakenkė bažnyčiai ir vienuolyno pastatams.
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę vienuolyno ansamblis pateko į 1992 m. įkurtą Lėvens kraštovaizdžio valstybinį draustinį ir 2000 m. buvo paskelbtas kultūros paminklu. Čia įsikūrusi Palėvenės bendruomenė, rengiamos edukacinės tautinio paveldo programos, vyksta kiti renginiai ir įvairūs susibūrimai.
2018-2024 m. vienuolyno ansamblyje vyko restauracijos darbai, 2018 m. užbaigta vienuolyno svirno restauracija.
2024 m. Palėvenės vienuolyno ansamblis įtrauktas į išskirtinę kultūrinę vertę turinčių nekilnojamojo kultūros paveldo objektų – kultūros paveldo objektų sąrašą, ženklinamu UNESCO kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu konvencijos skiriamuoju simboliu.
Apie Palėvenės buvusio dominikonų vienuolyno istoriją, čia rengiamas edukacijas (svirne galima išbandyti rašymą lotyniškai žąsies plunksna – taip, kaip seniau rašė vienuoliai), vienuolių gyvenimo būdą ir jų gamintus gėrimus, vaistažolių užpiltines, vynus, alų bei patiekalus mums pasakojo gidė Rita. Restauruotame vienuolyno svirne, atkurtoje salėje, dalyvavome edukacinėje programoje „Vienuolių gyvenimo būdas ir virtuvė“.
Apsilankėme ir Kupiškyje, viename gražiausių Lietuvos miestų, įsikūrusį Lėvens ir Kupos upių santakoje. Mieste gausu dėmesio vertų sakralinės, mažosios architektūros paminklų. Lydimi gidės Ritos sustojome prie skulptoriaus Henriko Orakausko skulptūros „Baltų medis“, užsukome į neogotikinę, dvibokštę, savo tūriu vieną didžiausių Lietuvoje, Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčią. Pasivaikščioję palei Kupiškio marias, kurios susiformavo 1984 m. užtvenkus Lėvens upę, užlipome į Kupiškio (Aukštupėnų) piliakalnį, nuo kurio atsiveria įspūdinga panorama į mariose šmaikščiais pavadinimais esančias salas. Pasigrožėję sutvarkyta Lauryno Stuokos-Guzevičiaus aikšte, buvusia turgaus ir prekybos vieta, pavadinta garsaus architekto vardu ir joje esančiu fontanu, išklausę ne vieną istoriją, atėjome į Kupiškio viešąją biblioteką.
Kupiškio viešoji biblioteka nuo 1950 m. įsikūrusi buvusioje žydų sinagogoje. 2004 metais joje atidengta atminimo lenta, kurioje surašyti žuvusių Kupiškio žydų vardai ir pavardės (vis dar pildoma). Hole atidengtas autentiškas polichrominis dekoras. Bibliotekoje sukauptas ir saugomas gausus kraštotyros fondas, rankraščiai, fotografijos, yra skulptoriaus Juozo Kėdainio asmeninė knygų kolekcija. Bibliotekoje organizuojami susitikimai su rašytojais, vyksta knygų pristatymai, gausu įvairių parodų.
2023 m. užbaigta buvusios žydų sinagogos pastato rekonstrukcija ir atsinaujinusi, Kupiškio rajono savivaldybės viešoji biblioteka atvėrė duris lankytojams. Lydimi bibliotekos direktoriaus Algirdo Venckaus apžiūrėjome erdves, puikiai pritaikytas įvairioms lankytojų grupėms ir darbuotojams, koridorių, kuriame sukaupti eksponatai pasakojantys apie žydų gyvenimą. Akis džiugino paveikslais papuoštos sienos, netradicinės parodos.
Grįždami į Ukmergę pasukome į jaukų ir gražų Adomynės kaimą. Adomynės vietovė ne visada taip vadinosi – iki XVIII a. pabaigos čia buvo Mažieji Aluotėliai, palivarkas, priklausęs Pliaterių Aluotos dvarui. Adomyne ši vieta pradėta vadinti tik nuo XX a. pradžios, kai dvare įsikūrė Adomas Vilėniškis.
Pačiame kaimo centre – Adomynės širdis – pono Adomo dvaras, vienas iš nedaugelio medinių dvarų Lietuvoje. Dvarą garsina tik čia kepamos Lietuvos kulinarinio paveldo sertifikatą turinčios Adomynės „Pagrabinės“ bandelės, bendruomenės vedamos edukacinės programos.
Mus pasitikusi gidė Virginija, vesdama iš vieno kambario į kitą, papasakojo įdomias ir painias čia gyvenusių dvariškių gyvenimų istorijas, galėjome apžiūrėti iki mūsų dienų išlikusias koklines krosnis, duonkepę, freskas, duris su įmantriais kaltos geležies vyriais, ornamentuoto parketo grindis. Sutvarkytame parke pasigrožėjome skulptūromis, o norintys galėjo persikelti pontoniniu plaustuku į Meilės alėją ir prisėdę ant Bučinių suoliuko sulaukti meilės deivės Mildos palaiminimo.
Adomynės dvaras – gražus ir retas romantiškojo klasicizmo medinės architektūros paminklas įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą bei įtrauktas į išskirtinę kultūrinę vertę turinčių nekilnojamojo kultūros paveldo objektų – kultūros paveldo statinių sąrašą, ženklinamu UNESCO kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu konvencijos skiriamuoju simboliu.
Po Antrojo pasaulinio karo, dvare buvo įsikūrusi kolūkio kontora, kultūros namai, parduotuvė, patalpos pritaikytos kino rodymui. Čia buvo įsikūręs ir centrinės bibliotekos Adomynės filialas, vėliau perkeltas į šalia esančias uždarytos mokyklos patalpas (užsukome ir susipažinome). Tikroji dvaro paskirtis prarado prasmę. Tuometinė valdžia neatsižvelgė į dvaro istorinę reikšmę, buvo pažeisti kultūros paminklo restauracijos reikalavimai: keičiant langų rėmus buvo pakeista ir jų forma, išgriautos krosnys, išplėštos grindys, nugriauti ūkinės paskirties pastatai bei paradiniai vartai. 2021-2024 m. vyko dvaro tvarkybos darbai ir restauracija.
Nuoširdžiai dėkojame mus globojusiems kupiškėnams – už papasakotas istorijas ir atsakytus mūsų klausimus, už praeities bei istorijos saugojimą, meilę ir pagarbą savo kraštui ir jo žmonėms…
Ačiū Ukmergės autobusų parko vairuotojui už saugią kelionę…
