taip gražiai tikino Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje tapybos darbų parodą surengęs kraštietis dailininkas, architektas, pedagogas Albinas Purys. Sugrįžęs į gimtinę su savo kūriniais lygiai po penkiolikos metų. Tąsyk, 2007-aisiais, mūsų bibliotekoje buvo surengta dailininko akvarelių paroda – pirmoji Ukmergėje per visą jo kūrybinės veiklos laikotarpį. O šie metai nepaprasti visiems. Ir bibliotekai, mininčiai 100 metų jubiliejų, ir tą pačią dieną su biblioteka – kovo pirmąją – gimusiam parodos autoriui. Tik dailininkas „šiek tiek“ jaunesnis už biblioteką – pirmąją pavasario dieną jam sukako 90 metų.
Žmogus – legenda. Stebinantis neįtikėtina atmintimi, žavintis aristokratiška elegancija, stulbinančiu jumoro jausmu, šmaikštumu, džentelmenas „iki kaulų smegenų“.
Beveik prieš aštuonis dešimtmečius baigęs Antano Smetonos gimnaziją ir išvykęs į tuometinį Dailės institutą studijuoti architektūros, A. Purys išmaišė daugiau kaip pusę pasaulio, didžiosiose parodų salėse pristatinėdamas Lietuvos meną ir kultūrą. Rengė žymiausių autorių parodas kitose šalyse, vadovavo Maskvos olimpinių žaidynių lietuvių ekspozicijos įrengimui, tarptautinių Erfurto taikomosios dailės ir dailiųjų amatų, Leipcigo, Frankfurto knygų mugių, daugelio menininkų – skulptoriaus Juozo Mikėno, kraštietės tapytojos Kazimieros Zimblytės ir kitų žinomų autorių parodų apipavidalinimui. Kasmet kurdavo plakatus populiariems sporto, kultūros, turizmo renginiams: estradinės dainos konkursui „Vilniaus bokštai“, Lietuvos pučiamųjų orkestro „Trimitas“ koncertams, Sartų žirgų lenktynėms, dainų šventėms, Kuršių marių buriavimo regatoms… Beje, dar jaunystėje tapęs profesionaliu buriuotoju, pelnęs daugybę apdovanojimų ir Lietuvos čempiono titulą, šiuo pomėgiu sužavėjo ir savo žmoną Emiliją. Kaip ir kalnų slidinėjimu, kelionėmis, kitais pomėgiais.
Teko Albinui plušėti Vilniaus „Dailės“ kombinato architektu, direktoriumi, Vilniaus miesto vyriausiuoju dailininku, vyriausiojo architekto pavaduotoju, Dailės akademijos dėstytoju, einančiu docento pareigas, ir net kruizinio laivo, plaukiojusio iš Odesos į Marselį Prancūzijoje, virėju. Mat lietuviui architektui buvo patikėta šio laivo visuomeninių patalpų rekonstrukcija – įrengti vidaus paplūdimį šalia baseino, atnaujinti kavinės, baro, muzikos salono interjerą. Dailininkas tapo jūreiviu, oficialiai įdarbintas laivo virėju…
Susitikimo Ukmergėje metu, kalbinamas bibliotekos edukatorės, dailininkės Kristinos Darulienės, svečias linksmai komentavo parodoje eksponuojamus savo tapybos darbus. Beje, būdamas be galo atsakingas, pedantiškai reiklus, jis dar iki atidarymo bent kelis kartus važiavo „tikrinti“, kaip vyksta pasiruošimo darbai. „Sakėte, bus surengta paroda, o čia gi tik keli paveikslai, lyg bažnyčios altoriuje“, – bandė „rūstauti“ svečias, pirmąją dieną išvydęs vos porą savo kūrinių, kybojusių Konferencijų salės galerijoje. „Per anksti atvažiavote, iki parodos atidarymo dar kelios dienos“, – smagiai „teisinomės“ autoriui. „O man kas? – šypsojosi ir svečias. – Už vieną „šaibą“ autobusu per visą Lietuvą kur tik noriu, ten važiuoju. Galiu kiekvieną šeštadienį į Nidą keliauti, man gi nekainuoja!“
„Universiteto kiemas, knygyno kampas, Literatų skersgatvis, o čia – Aušros vartai, – komentavo savo kūrybą autorius. – Visiems tai gražus, šviesus pastatas, o man – ubagų apsėstas…“, – šypsodamasis kalbėjo tapytojas, tarsi iš naujo apžvelgdamas savo drobes, iš lėto, kaukšėdamas lazdele, žingsniuodamas nuo vieno iki kito paveikslo. Va, vienuolės didįjį šeštadienį žingsniuoja į bažnyčią. Linksmos, ir sijonai linksmai apie kojas plaikstosi… Gal šiek tiek „paėmusios“… O štai čia „Dusetų kadrilis“ – linksmai šokantis žirgelis lenktynėse ant Sartų ežero. Tomo Mano namelis Nidoje, garsusis „Kurėno“ laivas prie krantinės ir neįprastai spalvingai nutapytas kormoranas iš Juodkrantės kolonijos. Kitiems tai juoda, gamtą niokojanti pabaisa, o štai dailininkui – gražus, mielas paukštis…
Moterų aktų galerija – tai, pasak dailininko, jo pozicijos pareiškimas į Seime prasidėjusias diskusijas apie partnerystės įstatymą. „Pasitikėjimas“, „Praradimas“, „Įtarimas“, „Isterija“, „Abuojumas“ – tai vis vidinė moterų būklė, kurios apibūdinamais žodžiais autorius ir pavadino tapytų moterų drobes.
Renginio metu A. Purys prisipažino, jog yra vienišius, ne kompanijos žmogus. Kadaise suburtoje bendraminčių Žuvų zodiako sekcijoje „Plekšnė“ jis buvo Žiobris. Bičiuliai kasmet rengdavo vieno paveikslo parodą. Mieli, romantiški prisiminimai. Bet gal ir nebeverta „sugrįžti į Sorentą“, vėl šmaikštauja mūsų svečias, su šypsena baksnodamas sau į smilkinį: svarbiausia, kad tie prisiminimai mūsų „kalafijoruose“ (suprask – galvose) liktų.
Į jaunosios kolegės Kristinos klausimą, kaip reaguoja į jo tapomus moterų aktus ir išvis į jo kūrybą žmona, atsakė pati Albino Purio sutuoktinė, didžioji jo gyvenimo meilė, Emilija Banionytė, Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekos direktorė. „Aš jam tiesiog netrukdau. Šitiek per savo gyvenimą nuveikti, pasiekti, sukaupti, atsiminti kiekvieną vaikystės žingsnį, gimtojo miesto kampelį, jo žmones gali ne kiekvienas. Didelė laimė gyventi šalia tokio žmogaus…“
Šventinį susitikimą papuošė jaunosios atlikėjos – Meno mokyklos Muzikos skyriaus violončelininkės, vadovaujamos mokytojos Angelės Adamonienės.
Viešosios bibliotekos informacija.
Kristinos Darulienės nuotraukos.
