Svečiuose – ukrainietės

Nuo pirmųjų dienų, kai karo pabėgėliai iš Ukrainos įsikūrė Ukmergėje, Technologijų ir verslo mokyklos bendrabutyje, užsimezgė šilti santykiai su Vlado Šlaito viešąja biblioteka. Jaunieji mūsų miesto svečiai pirmieji pastebėjo viešosios bibliotekos vitrinose geltonas saulėgrąžas ir savo tautos vėliavą, perskaitė ukrainiečių kalba parašytus sveikinimus jiems ir kvietimą užsukti į svečius. Taip gražiai sutapo, kad vieną rytą Vilniaus gatvėje skubančią į darbą bibliotekos vyriausiąją metodininkę Laimutę sustabdė ir rusiškai užkalbino nedidelio ūgio moteriškė su maldaknyge rankose. „Kur galėčiau surasti bažnyčią?“ – paklausė. Tai buvo Svetlana, drauge su kitomis bendro likimo mamomis ir vaikais atkeliavusi į Ukmergę iš Kijevo. Galėjo ji mūsų kolegę užkalbinti ir savo gimtąją kalba, Laimutė būtų puikiai viską supratusi, nes išmoko šitą kalbą prieš daugelį metų, jaunystėje, tapusi ukrainiečio Viktoro žmona.

Matyt, teisingai sakoma: nieko gyvenime nebūna atsitiktinai. Akimirka, kita, ir moterys jau šnekėjosi lyg senos geros pažįstamos.

Po poros dienų su dovanų lauknešėliais nuskubėjome į Technologijų ir verslo mokyklą, kur nelengvas pirmąsias pabėgėlių dienas leido  dvylikos šeimų moterys ir vaikai, per vargus atsigabenę iš namų  į Lietuvą ir savo mažyčius augintinius.

Dėkui Šešuolių ūkininkui – vis parūpina šviežutėlio savo karvučių pieno, kuriuo ypač noriai mėgaujasi mažieji ukrainiečiai, mamos dėkingos už kiekvieną mielą smulkmeną. Ir ne tik dėkingos. Vieną šviesų rytą ir jos pačios pravėrė viešosios bibliotekos duris, nešinos savo keptais pyragais, firminėmis  Velykų „bobomis“. Į susitikimą atėjo ir kunigas Rimantas Laniauskas, kurio guodžiantys, viltingi žodžiai viešnioms buvo ypač svarbūs ir reikalingi. Beje, kaip ir pačiam dvasininkui, kasdien vis labiau stiprėjančiam po sunkios ligos, jaučiant visų aplinkinių palaikymą, rūpestį ir meilę.

Viešosios bibliotekos informacija.

Kristinos Darulienės nuotraukos.

array(0) { } array(0) { } array(0) { }