Suprasti Vaitkuškį…

Tokia misija teko penktadienio vakarą į Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje surengtą performansą besirenkantiems svečiams – iš Kauno ir Vilniaus, Londono, Ukmergės ir Deltuvėlės kaimo…

Šitam vakarui režisierius, kultūros almanacho „Eskizai“ redaktorius Vytautas Česnaitis ruošėsi ne vieną dieną ir net ne vienerius metus. Jau vien fotografijos būsimajai parodai apie Vaitkuškio dvarą buvo renkamos visą dešimtmetį. Šita ekspozicija, kurią kadaise simboliškai pradėjo Stanislovas Kosakovskis, tęsė Jonas Žentelis ir Juozas Vilys, bus pildoma ir toliau – tai vėlgi gražus Vytauto prisakymas tautiečiams: jei paskutinėje parodos nuotraukoje, atkeliavusioje iš šeimos albumo, liko kadaise jaunystėje prie dvaro bokšto įamžintas performanso dalyvis tautodailininkas Vytautas Mackevičius, ateityje parodos eksponatais galėtų tapti ir jau šiais laikais Vaitkuškio dvare vykstančių dailės plenerų dalyviai, dabartinių dvaro šeimininkų darbai.

Viešosios bibliotekos salėje raudono prožektoriaus blyksniai buvo nukreipti į būsimojo Vaitkuškio dvaro pastolius, mistiškai apšvietę čia dūlančios, iš Egipto atkeliavusios mumijos siluetą, ilgesingą žydelio klajonę, dailininko, piešusio gražuolės portretą, šešėlį. Mūrijamą dvaro rūmų sieną, ilgainiui virtusią griuvėsiais. Bet, kaip sakė vakaro metu rajono savivaldybės meras Rolandas Janickas, ne tai yra baisiausia. Už dvaro griuvėsius kur kas baisiau yra atminties griuvėsiai… O darbai yra padaromi.

Simboliškai versdamas naujųjų kultūros almanacho „Eskizai“ numerių, skirtų Vaitkuškio dvarui, puslapius, Vytautas Česnaitis vieną po kito kvietė prie mikrofono žurnalo rašinių autorius ir herojus: „žiniuonį“ muziejininką Raimondą Ramanauską, sporto meistrę, nusipelniusią trenerę biatlonininkę, Sibiro tremtinę Juliją Stašelienę, kraštietės poetės, dailininkės, istorikės Danutės Vaskelaitės dukrą, dailininkę Ramintą Džiuljetą Čebatoraitę, kuri skaitė mamos eiles, savo brolį režisierių, dramaturgą Kęstutį Česnaitį, šviesios atminties fotomenininkės Reginos Mackelienės dukrą Rūtą, pažadėjusią ir toliau tęsti kadaise gražiai prasidėjusią kūrybinę mamos veiklą, ir kitus. Vytauto anūkas Herkus su puokštele gėlių atriedėjo į sceną sveikinti senelio ir nekviestas…

* * *
Ir dar. Sako, meno žmonėms proza, t.y. žemiški ar techniški dalykai nerūpi. Vakaro metu garso aparatūrą reguliavo patys performanso dalyviai. „Reguliavo“ taip, kad mikrofonais sklindančias kalbas ir poezijos posmus net pirmosiose eilėse sėdintys žiūrovai girdėjo kas dešimtą – penkioliktą žodį. Arba negirdėjo nieko.

Bibliotekos direktorei dėl to tenka nuoširdžiai atsiprašyti. Nors pati niekuo nenusidėjo.

Viešosios bibliotekos informacija.

Foto: Kristina Darulienė.

array(0) { } array(0) { } array(0) { }