Petronių bibliotekoje – vėl mažytė premjera. Bibliotekininkė Regina Zimblienė mėgsta malonias staigmenas. Tai garsinius skaitymus vaikams vasarą kur nors ant tiltelio prie ežero ar sename važyje surengia, tai, iškrausčiusi kaimynių ir giminaičių senas skrynias, bibliotekos sienas mamų ir močiučių legendinėmis skarelėmis – tikrais muziejaus eksponatais – nukabinėja. Džiaugiasi naują parodos autorių atradusi, ypač kraštietį. Ir ne tik džiaugiasi. Jei reikia, visaip jį drąsina, skatina, patarinėja, vos ne „už ausų“ į dienos šviesą ištempia…
Tokiu būdu bibliotekoje surengta pirmoji Vaivadiškiuose gyvenančios Kristinos Gečiūtės tapybos darbų paroda. Į jos pristatymą susirinkę skaitytojai, autorės bičiuliai ir artimieji grožėjosi ant drobės tapytais gamtos vaizdais, dvelkiančiais jaukia šiluma ir ryškiomis spalvomis, atkeliaujančiomis iš vaikystės laikų kalėdinių atvirukų ar naujametinės eglės žaisliukų, vaikiškų knygų iliustracijų, senųjų animacijos filmukų. Tie darbeliai tokie artimi ir suprantami, mieli, o kartais graudūs, tarsi pasakojantys tavo paties praeities istorijas.
Sudėtinga ir tikrai nepaprasta, kupina pačių įvairiausių gyvenimo kasdienybės spalvų ir atspalvių – pačios Kristinos likimo istorija. Nubalnotais keliukais ir šalčio stingdyta širdele vaikystėje, anksti privalėjusia subręsti, savarankiška tapti jaunyste, patyrusi ir liūdesio, ir ilgesio, ir skausmo. Vyriausioji dukra šeimoje iš penkių gimusių, keturių užaugusių vaikų – trijų seserų ir brolio. Nepaisant visų rūpestėlių, visada ilgėjosi ir troško šviesos, gerumo, išminties, supratimo ir palaikymo. Besimokydama Pagirių vidurinėje mokykloje, Kristina lankydavosi ir mokyklos, ir kaimo bibliotekose, labai mėgo skaityti knygas. Ir piešti. Draugams pati kurdavo šventinius sveikinimus, atvirukus, kurie puikuodavosi ir mokyklos stende, o namų sienos, kaip su šypsena prisimena Kristinos sesuo Rasa, būdavo pripieštos ir beržų, ir kipšiukų – nereikėdavo nė remonto…
Dar viena vaikystės relikvija – įrėmintas Kristinos piešinys, kybojęs gal du dešimtmečius ją globojusios kaimynės Apolonijos Kaupienės namuose. Apie tai darbų autorei po daugelio metų papasakojo sutiktas Apolonijos sūnus Vitalijus.
Trejus metus mergaitei teko mokytis Švenčionėlių mokykloje-internate. Čia ją, gabią menams, pastebėjo muzikos mokytoja. Parūpino smuiką ir visus tuos metus, kol gyveno internate, mokė ją griežti smuiku. Gyveno čia Kristina iki dešimties metų, o tada įsikūrė Vaivadiškių kaime, kur prabėgo jau trys geri dešimtmečiai. Čia gimė ir užaugo trys jos dukros – Aistė, Paulina ir Toma. Uoliausios ir rimčiausios jos kūrybos vertintojos, pirmosios kritikės ir užtarėjos, visaip skatinančios mamą gilintis į savo pomėgius toliau, nesustoti, lavinti ranką, tobulėti.
Beje, jauniausioji dukra, ką tik atšventusi 19-ąjį gimtadienį, pradėjo „kurti menus“ gerokai anksčiau už mamą: nuo mažumės mėgo piešti, tapyti, vėliau ėmė lieti žvakes, daryti tatuiruotes. Mokykloje Toma mielai ir abi seseris su savo piešiniais „pavaduodavo“. Būdama 8-9 metų, ji jau lakstydavo po laukus su nediduku motociklu „Minsk“, paaugusią tėtis Darius ją išmokė ir automobilį, ir traktorių vairuoti. Visos trys seserys, vos sulaukusios 18-os, išsilaikė vairavimo teises. Bet pomėgis technikai neužgožė meilės muzikai, dainavimui, norui šeimininkauti, padėti tėvams ūkyje. Visos trys ir karvutę melždavo, ir kitus darbus dirbdavo. O tų darbų niekada netrūkdavo – gėlėse skendinti namų aplinka buvo pelniusi gražiausios sodybos vardą, Kristina ir dabar valandų valandas galėtų praleisti savo gėlynuose.
Akriliniais dažais ant drobės tapytuose Kristinos darbuose – gimtuoju jai ir vaikams tapusio Siesikų krašto spalvos: numylėtieji beržai, kuriuos galėtų piešti be paliovos ir vis tiek nepabostų, senas tiltas per upelį ir kiekvieną kartą vis kitoks dangus, netoliese dunksančio buvusio Vaivadiškių dvaro sodybos aplinka. Su senosiomis liepų ir žilvičių alėjomis, rudens rūke skendinčio tvenkinio rimtis ir ją saugantis tiltelis. Kristinos žodžiais tariant, – tai tylos ir ramybės oazė, jauki užuovėja sielai, nenusakoma atgaiva po dienos rūpesčių. Nuo vaikystės ji mena senąjį medinį dvaro namą su mansarda ir čia gyvenusius žmones, svirną ir kitus pastatus, kadaise veikusį malūną, kuris vėliau buvo išvežtas į Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse, mena kiekvieną keliuką ir takelį – savą, gerai pažįstamą, basų kojelių numindžiotą… Išlikusi itin brangi 18-ojo gimtadienio nuotrauka, daryta Paažuolių kaime, poeto Alfuko Pakėno sodyboje: Kristina ant juodo žirgo, pasipuošusi Alfo žmonos Nidos dovanota dailia suknute. Kartu su rajono literatais, kitais svečiais tąsyk sodyboje viešėjo ir Lietuvos Tarzanu vadinamas Algimantas Arcimavičius, spėjęs įamžinti ant žirgo šoliuojančią merginą.
Vyriausioji Kristinos dukra Aistė su vyru, latviu Arturu, šiandieną įsikūrę Vokietijoje, Bylefeldo mieste. Pas seserį padirbėti išrūko ir mokyklą baigusi Toma. Arčiausiai namų liko Paulina, gyvenanti Vepriuose. Ji atskubėjo ir į parodos pristatymą visų namiškių vardu pasveikinti mamos. Džiaugėsi Kristinos drąsa paviešinti savo kūrybą ir nuoširdžiai ją sveikino artimiausia bičiulė, kaimynė ir giminaitė, ūkininkė Žibutė Razvadauskienė, Ukmergės kraštą garsinantys sūrininkai Edita ir Andrius Zvicevičiai, nuo Ilgajo ežero pakrantės su dukra Saule atkeliavusi žurnalistė Vaidotė Šantarienė ir kiti svečiai. Parodos autorei ir bibliotekininkei Reginai už gražų renginį dėkojo Vlado Šlaito viešosios bibliotekos direktorė Rasa Griškevičienė, vyriausioji metodininkė Laimutė Kutiščeva, Laičių bibliotekininkė Vanda Vinckienė, atskubėjusi į renginį su ypatinga dovana – pačios kepta namine duonute. Kristinai tai buvo itin miela staigmena, nes daugelį metų duoną kepdavo ir ji pati. Prireikus galėtų išsikepti ir dabar.
Parodos autorė šypsodamasi tikina, kad Vaivadiškiuose šiandieną ji tik viešnia ir neįsivaizduoja savęs be Petronių bei petroniškių, nes septintus metus dirba šiame miestelyje įsikūrusioje Ukmergės vartotojų kooperatyvo parduotuvėje. Pažįsta kiekvieną savo pirkėją ir jo poreikius, stengiasi kiek įmanoma, tenkinti visus norus. Džiaugiasi, kai žmogus išeidamas šypsosi ir dėkoja. Už malonų aptarnavimą, galimybę nuoširdžiai pasišnekėti, gražiai pabendrauti.
Tokia nuotaika sugrįžus namo, gera valandėlei ir prie nebaigtos tapyti drobės prisėsti. Rudens vakarai ilgi…
Vaidotės Šantarienės, Vandos Vinckienės ir Kristinos Gečiūtės šeimos albumo nuotraukos. Daugiau nuotraukų viešosios bibliotekos facebook paskyroje:
