Vilma Belapetravičienė
Vlado Šlaito viešosios bibliotekos
Jasiuliškio padalinio vyresnioji bibliotekininkė
Gražų, žiemišką šeštadienį bibliotekoje svečiavosi kraštietis rašytojas, parengęs ir išleidęs jau trylika knygų, Kaune gyvenantis Alfonsas Pakėnas. Jis atvyko su dovanomis, kurias įteikė savo jaunystės draugui Jonui Povilavičiui ir bibliotekininkei. O dovana – ką tik atkeliavusi iš leidyklos, naujutėlaitė, dar dažais kvepianti, švelni ir maloni laikyti rankose, savo lėšomis išleista publicistikos knyga „Žvaigždė galiniame gryčios lange”. Tai vaizdeliai apie Veprių, Bernotiškių, Šaukuvos, Užulėnio, Siesikų ir kitų miestelių bei Deltuvos apylinkių krašto žmones, gyvenusius vienkiemiuose ir dabar jau išnykusiuose kaimuose. Knyga – tai žiemos kelionių per užpustytus Alfonso Pakėno tėviškės kaimus dienoraštis, į kuriuos vykdavo su fotomenininku Algimantu Arcimavičiumi, žinomu kaip Lietuvos Tarzanas, savo kumele Žiede, įkinkyta į šlajas.
„Knygą pradėsiu pratarme, sudėta iš meilės žodžių šiam kraštui, kur gyvena atlapaširdžiai, vaišingi aukštaičiai. Ten namą vadina gryčia, o tvartą – pune, šieninę – vazaune, svirną – klėtimi, klojimą – klaimu, o kaimą – atšlaimu. Tai kraštas, kur ūkauja gilūs šuliniai, švarus ir skanus jų vanduo. Kur retas kuris vienkiemis neturi sodo, kad ir nedidoliukės, pakrypusios pirties su ajerų priaugusia sodžialka šalia… Šiaip jau pagrindinė mūsų žiemiškų kelionių tema – viskas, kas tik aukštaitiška: žmonės, jų likimai, jų trobesiai, jų darbai ir gyvenimo būdas. Vyksta tarsi kokia meilės Aukštaitijai išpažintis. Nes Aukštaitija mums – lyg saulė primerktose akyse. Akint neakina, bet nuolatos ją regi…“ – rašo autorius pradėdamas savo pasakojimą.
Jau pirmosios knygos eilutės prikausto prie skaitymo ir noro sužinoti, kaip ten tuo metu tas gyvenimas klostėsi. Kiekvieno kaimo, kiekvieno žmogaus gryčios aprašymas prasideda nuo gamtos, kurią autorius pateikia labai vaizdingai. O kokie panašūs ir liūdni kai kurių šeimų likimai. Aprašomi ir tų kaimų šviesuliai, vienas iš jų – Vincas Lukša, tikras sietynietis. Ne tik todėl, kad gyveno Sietynų kaime, bet sietynietis savo dvasia, prigimtimi. Apie „Sietyną“ ir sietyniečius savo „Pragiedruliuose“ yra rašęs ir Juozas Tumas-Vaižgantas.
Laikas bėga, metai metus veja, diena dienas gena. Taip ir eina gyvenimas… Ačiū gerbiamam autoriui už puikią knygą. Lauksime naujienų, o jų, sakė Alfonsas, tikrai bus.
Autorės nuotraukos.
