2025 metai mūsų bibliotekai yra ypatingi – minime dvi svarbias datas, susijusias su iškiliu kraštiečiu, poetu Vladu Šlaitu: 105-ąsias jo gimimo metines ir 20 metų sukaktį, kai viešajai bibliotekai suteiktas poeto vardas. Tokia proga norime prisiminti ne tik poeto kūrybą, bet ir svarbius istorijos momentus, kurie lėmė, kad Vlado Šlaito vardas amžiams liko įrašytas mūsų krašto kultūros atmintyje.
Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, rajonų viešosios bibliotekos savo skaitytojams jau galėjo pasiūlyti tarpukario metais išleistas knygas ir žurnalus, kuriuos dovanojo JAV gyvenantys lietuviai ir siuntė į Lietuvos bibliotekas. Į Ukmergės viešąją biblioteką, tuo metu veikusią Vytauto g. 22, tokių knygų pirmosios siuntos buvo gautos per Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką. 1992 metais 70 knygų į biblioteką atsiuntė Floridos Amerikos lietuvių klubo bibliotekos vadovė, mūsų kraštietė Sofija Salienė. Taip į biblioteką pateko išeivijoje išleistos J. Aisčio, K. Barėno, K. Almeno, S. Santvaro, B. Brazdžionio knygos, žurnalai „Aidai“, „Naujasis židinys“, „Tėviškės žiburiai“, „Santara“ ir kita literatūra. Kraštietis Leonas Kačinskas bibliotekai atsiuntė neįkainojamą dovaną – 38 tomų Bostone išleistą „Lietuvių enciklopediją“. Netoli Čikagos gyvenantis Vytautas Graužinis padovanojo knygų iš savo asmeninės bibliotekos, taip pat – kartu su Sofija Jelioniene ir Ona Siliūniene užprenumeravo „Draugo“ laikraštį. Kraštietė Sofija Jelionienė pasirūpino, kad ukmergiškiai galėtų skaityti „Laiškus lietuviams“. Viešosios bibliotekos direktorė, šviesaus atminimo Valerija Židonienė, tuo metu susirašinėjo su devyniais kraštiečiais, gyvenančiais išeivijoje, kurių rūpesčiu šie leidiniai ir pasiekdavo biblioteką.
Mums, tuo metu dirbusiems bibliotekininkams, tai buvo mažai žinoma literatūra, o bibliotekų lankytojai ją skaitė ir pageidavo. Artimiau susipažinę su išeivijoje gyvenusių lietuvių rašytojų kūryba, ieškojome jų sąsajų su Ukmerge, rinkome ir saugojome knygas, tekstus apie kraštiečius, jų gyvenimą ir kūrybą išeivijoje. Tuo metu gavome ir Vlado Šlaito poezijos rinkinius „Žmogiškosios psalmės“ (1949), „Ant saulėgrąžos vamzdžio“ (1959), „Be gimto medžio“ (1962) „Antroje pusėje“ (1964), „Širdies paguodai“ (1965), „34 eilėraščiai“ (1967), „Aguonų gaisras“ (1969), „Pro vyšnių sodą“ (1973), „Nesu vėjo malonėje“ (1978), „Rudenio vynas“ (1991). Pamėgome Vlado Šlaito poeziją, jo eilėraščius skaitydavome renginių metu.
Ne vienas svečias, apsilankęs bibliotekoje, sakydavo, kad turime iškilų kraštietį poetą, kurio kūryba yra išskirtinė, vertinama užsienio lietuvių. Ir nenuostabu – juk poetas buvo pelnęs ne vieną Amerikos lietuvių literatūrinę premiją, garsių poetų Alfonso Nykos-Niliūno, Kazio Bradūno, išeivijos literatūrologės Viktorijos Skrupskelytės pripažinimą.
Apie Vladą Šlaitą daugiau sužinojome 1995 metais, jau po jo mirties, iš išeivijos poeto Kazio Bradūno, dalyvavusio tradiciniame Poezijos pavasarėlyje, Ukmergės miesto Pilies parke. 1995 metų rugsėjį iškilmingai buvo paminėtas poeto Vlado Šlaito 75-metis. Ta proga viešoji biblioteka Antano Smetonos vidurinėje mokykloje surengė literatūrinį vakarą, kuriame dalyvavo svečiai iš „Santaros“ leidyklos – poetai Robertas Keturakis ir Aleksas Dabulskis, taip pat kraštiečiai, kurie kartu su Vladu Šlaitu mokėsi Antano Smetonos gimnazijoje, buvę jo klasės draugai, rajono literatai, mokyklos bendruomenė. Vladą Šlaitą prisiminė ir Žemaitkiemio krašto žmonės.
Viešumoje ir rajono žiniasklaidoje vis dažniau pasigirsdavo diskusijos apie poeto atminimo įamžinimą Ukmergėje ir Žemaitkiemyje.
Po 1997 metų Poezijos pavasarėlio šventės Pilies parke, šviesaus atminimo kraštietis poetas Alfas Pakėnas rašė: „Jokiu būdu nesiūlau šį „jaukų gamtos kampelį“, anot vienos nostalgiškos poetės, pavadinti Vlado Šlaito vardu, juk kartais maga pažaisti žodžiais. Mūsų sugrįžtančio Slopo (Vlado Šlaito slapyvardis) nemirtingumui, tikiu, bus užrašyta Viešoji biblioteka, prie kurios jis jaunystėje, susiglostęs savo lygius plaukus, pasak savo draugo Henriko Gintauto, „šlifuodavo“ gatves, tarp pirštų, lyg smilkstančią motinos darželyje rezetą (razeta darželio gėlė), poetiškai laikydamas cigaretę. Tokią mintį jau yra pareiškęs jos kolektyvas“1. O jau sekančiais, 1998 m., viešosios bibliotekos direktorė V. Židonienė „Poezijos rudens“ šventėje kalbėdama „…vylėsi ateityje įsteigti kasmetinę poeto Vlado Šlaito premiją“2, dar po metų rašė: „Dažnas garbus svečias mums vis primena, kad literatūrai paremti Ukmergėje reikėtų įsteigti Vlado Šlaito premiją. Žvilgtelėję į miesto istoriją, prisiminsime, kad dar 1938 metais čia buvo įsteigta Ukmergės miesto premija, kuri pirmą kartą buvo skirta Kaziui Borutai už knygą „Mediniai stebuklai“. Jei šią vasarą sugrįš į gimtinę poeto Vlado Šlaito palaikai (poetui mirus, apie tai buvo daug diskutuojama, išeivijoje aktyviai renkamos lėšos jo palaikų pargabenimui), mąstome, kaip gražiai su šiuo sugrįžimu susišauktų mums brangaus žmogaus vardu pavadintos premijos įsteigimas Ukmergėje. Turėtume literatūrinę Vlado Šlaito premiją“3.
Tuomet direktorės išsakytos mintys sulaukė pritarimo ir Ukmergės rajono Tarybos 1999 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. 27 buvo įsteigta kasmetinė literatūrinė premija, pavadinta iškilaus mūsų krašto poeto Vlado Šlaito vardu, kuris, likimo nublokštas į Angliją, ne viename savo eilėraštyje skaidriu nostalgišku liūdesiu nuspalvino Ukmergę, jos gatves, Žemaitkiemio miestelį, Šventosios upę. Pirmąja premijos laureate tapo Indrė Žekevičiūtė, parengusi Vlado Šlaito poezijos, prozos, vertimų ir laiškų knygą „Saulė ant šaligatvio“, kurią 1997 metais išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Knygoje publikuoti visi tuo metu žinomi Vlado Šlaito kūriniai. Iki šios knygos pasirodymo, Lietuvoje buvo išleista tik viena poeto poezijos rinktinė – „Be gimto medžio“ (1982).
2000-aisias, minint poeto 5-ąsias mirties metines, Ukmergėje, prie namo, esančio Vytauto g. 62, kuriame gyveno Šlaitų šeima, buvo atidengta atminimo lenta. Tų pačių metų rugsėjį biblioteka persikėlė į naujas patalpas, esančias Vytauto g. 30.
Bibliotekininkų bendruomenėje jau seniai brendo mintis pasirūpinti kraštiečio išeivijos poeto Vlado Šlaito atminimo išsaugojimu ir jo vardu pavadinti biblioteką. Todėl 2002 metais Kultūros ir sporto rėmimo fondui buvo pateiktas projektas „Kraštiečio poeto Vlado Šlaito atminimo įamžinimas suteikiant jo vardą Viešajai bibliotekai“. Džiugu, kad po metų šis projektas sulaukė finansavimo, o 2005-aisiais, pasitinkant poeto 80-ąsias gimimo metines, sėkmingai įgyvendintas.
Per šiuos trejus metus buvo renkama V. Šlaito spausdintų darbų bei literatūros apie jį bibliografija. Peržiūrėti visi bibliotekos fonde esantys leidiniai, katalogai, kartotekos, ieškota informacijos Lietuvos nacionalinės bibliotekos kataloguose. Sudarytas svarbiausių poeto gyvenimo ir kūrybos datų kalendorius, surinkta virš 400 bibliografinių aprašų. Kartu su Žemaitkiemio pagrindine mokykla ir seniūnija sutvarkyta poeto šeimos gimtoji sodyba Žemaitkiemyje, kur nedideliame namelyje kartu su mirusio vyro seserimi Nastute, gyveno poeto mama Antanina Šlaitienė. Čia, pagal žemaitkiemiečių pasakojimus, atkurta autentiška aplinka, iš šio krašto gyventojų surinkti to meto buities daiktai. Žemaitkiemio seniūnijos darbuotojų pagalba pakeistos kambarėlio grindys, perdažytas vidus ir namelio išorė, kieme pastatytas skulptoriaus Viktoro Žentelio sukurtas ąžuolinis koplytstulpis su jame iškaltais V. Šlaito žodžiais „Kaip aš baisiai mylėjau savo tolimą Lietuvą…“.
Norėdami parengti nuolatinę ekspoziciją, rinkome medžiagą apie poeto kūrybą ir biografijos faktus, buvo užrašyti žemaitkiemiečių prisiminimai apie poetą, jo mamą ir tetą Nastutę. Daug įdomių istorijų papasakojo Žemaitkiemio pagrindinėje mokykloje dirbusi mokytoja Valerija Aleknavičienė, pas kurią ne kartą teko lankytis. Susipažinome ir daug bendravome su V. Šlaito bendramoksliu Henriku Gintautu. Maironio lietuvių literatūros muziejaus bendradarbis, mūsų kraštietis, poetas Alfas Pakėnas surinko ir padovanojo šio muziejaus fonduose esančių dokumentų apie poetą Vladą Šlaitą kopijas, talkino Kauno Vytauto Didžiojo universiteto docentė, literatūrologė, Vlado Šlaito kūrybos tyrinėtoja Indrė Žekevičiūtė, poeto bendraklasiai, bendraamžiai, Žemaitkiemio mokykla, seniūnija ir kitos įstaigos.
Įgyvendinant šį projektą tuo metu vadovavusi bibliotekai direktorė Rasa Griškevičienė parašė laišką Čikagoje gyvenančioms mūsų kraštietėms Sofijai Jelionienei ir Alfredai Juknevičienei. 1995 metais Anglijoje mirus Vladui Šlaitui, šios moterys kelerius metus rinko lėšas poeto palaikų pargabenimui į Lietuvą. Taip jau sutapo, kad tais pačiais metais, kai Sofija Jelionienė viešėjo Lietuvoje, ji kartu su savo klasės draugu iš Antano Smetonos gimnazijos, profesoriumi Romualdu Baltrušiu, apsilankė bibliotekoje. Svečiai domėjosi V. Šlaito atminimo įamžinimu, atvežė itin brangią dovaną – garso kasetę, kurioje įrašytas gyvas poeto balsas, padovanojo Amerikoje išleistų poeto knygų bei išeivijos leidinių su publikacijomis apie mūsų kraštiečio gyvenimą ir kūrybą. Ši unikali dovana saugoma viešojoje bibliotekoje poetui skirtoje atminimo erdvėje.
2005 metais biblioteka parengė ir išleido bibliografijos rodyklę „Vladas šlaitas: 1920-1995: 85-sioms gimimo metinėms“. Šiuo darbu, apimančiu beveik 70-ies metų laikotarpį ir gausią medžiagą tiek lietuvių išeivijos, tiek Lietuvos leidiniuose, siekta įamžinti poeto Vlado Šlaito atminimą bei įgyvendinti jo svajonę, kurią jis išreiškė viename laiške: “… kur aš bebūčiau, mano širdis visada tebėr mano didžiai numylėtoj Ukmergėj…“. Taip pat surinkta medžiaga ir išleistas informacinis lankstinukas „Literatūrinės Vlado Šlaito premijos laureatai“. Už bibliografiją, jo sudarytojai Informacijos-bibliografijos skyriaus vedėjai Stanislavai Talutytei paskirta 2005 metų literatūrinė Vlado Šlaito premija.
Minint 85-ąjį Vlado Šlaito gimtadienį, pirmą kartą vyko poezijos šventė, sukvietusi į Žemaitkiemį gausų būrį svečių, poetų, rajono literatų. Šventėje dalyvavusi iš Čikagos atvykusi kraštietė Regina Martinkaitė-Narbutienė su vyru Leonu, pasakojo, jog su seserimi Freda renkančios lėšas, kad išsipildytų V. Šlaito svajonė atgulti amžinojo poilsio gimtosios Ukmergės žemėje. O 2005 metų rugsėjo 28-ąją, kitą dieną po jubiliejaus, Ukmergės rajono savivaldybės tarybos sprendimu viešajai bibliotekai suteiktas Vlado Šlaito vardas.
Užsimezgusi bičiulystė su poeto bendramoksliais tęsėsi dar ne vienerius metus: biblioteką pasiekdavo laiškai ir knygų siuntos iš Amerikos. 2007 m. į Ukmergę dar kartą atvyko Sofija Jelionienė, lydima dukters Ramintos. Viešnios apsilankė bibliotekoje, kur pasidžiaugė poeto vardo bibliotekai suteikimu, sutvarkyta ir toliau tvarkoma poeto sodyba Žemaitkiemyje, puoselėjamu poeto atminimu. 2008 m., JAV gyvenančių tautiečių lėšomis, Žemaitkiemio kapinėse Antaninos Šlaitienės ir poeto Vlado Šlaito atminimui pastatytas antkapinis paminklas. Paminklo autorius – skulptorius Petras Aleksa (Čikaga, JAV). Paminklo forma simbolinė – juodo marmuro atverstos knygos viename puslapyje įrašytos poeto mamos Antaninos Šlaitienės gyvenimo datos ir žodžiai: „Sūnus Vladas ilsisi Londono kapinėse Anglijoje”, o kitame puslapyje įrašyta: „Poetas Vladas Šlaitas. 1920-1995. Išėjusiam negrįžtamai“.
Per 20 metų bibliotekos darbuotojai parengė ir gavo finansavimą ne vienam projektui, viešojoje bibliotekoje ir Žemaitkiemio padalinyje saugoma surinkta, užrašyta, susisteminta daug prisiminimų apie poetą ir jo mamą, apie tą metą, kai Šlaitų šeima grįžo į Lietuvą, paskelbta daugybė išliekamąją vertę turinčių publikacijų vietos ir šalies žiniasklaidoje, surengta renginių, ekskursijų, ne vienas literatūrinis konkursas, skirtas poeto atminimo išsaugojimui, kasmet ilgėja literatūrinės Vlado Šlaito premijos laureatų sąrašas…
1 Pakėnas, Alfas. Kiti žodžiai po to paties Parko medžiais. Gimtoji žemė, 1997 m. birželio 28 d.
2Jastramskienė, Loreta; Stankevičiūtė, Ineta. „Poezijos rudenyje“ skambėjo lyrika, satyra ir
muzika. Ukmergės diena, 1998 m. rugsėjo 19 d.
3 Židonienė, Valerija. Publicistiniai apmąstymai. Gimtoji žemė. 1999 m. gegužės 1 d.