Daiva Perkauskienė
„Lietuvių liaudies dailė. Ji turi būti mūsų dailės pamatas, iš jos turi pakilti savotiškas lietuvių stilius, ji yra mūsų pasididžiavimas, nes tas gražumas, kuri ji turi savy, yra grynas, savotiškas ir išimtinai lietuviškas.“
( M. K. Čiurlionis)
Lietuvių liaudies menas kilo iš žmogaus ryšio su žeme, tauta, gimtine. Apie menininkų gyvenimą geriausiai kalba jų darbai.
Prisiminus mano močiutę, tautodailininkę Ireną Klimavičienę, pirmiausia atminty iškyla „Singer“ siuvamosios mašinos garsas, kurį išgirsdavau tik įėjusi į namus. Dirbdavo močiutė nuo ankstyvo ryto ligi vėlumos. Užsakymų turėjo labai daug. Tuo metu buvo labai madingos siuvinėtos suknelės, palaidinės, apykaklės. Siuvinėjo scenos rūbus, taip pat – servetėlių komplektus, prijuostes ir skareles vestuvėms, „fantazijas“ į vyriškų švarkų kišenes, šalikėlius, užuolaidas, staltieses, patalynę. Vėliau, šalia siuvinėjimo, susidomėjo augalais. Juos džiovindavo tarp knygos lapų ir kurdavo paveikslus, sveikinimo atvirutes.
Dar vėliau atsirado popieriaus karpiniai, kuriuos kūrė iki gyvenimo pabaigos. Buvo ir dar vienas periodas, kada močiutė siuvinėjo liturginius rūbus bažnyčiai: stulas, arnotus, albas.
Pamenu, dirbo Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, kurdama drabužius, skirtus Betliejui įrengti. Mano pusbroliui a. a. Dudoniui išsiuvinėjo daug liturginių rūbų.
Močiutė visus siuvinėjimo raštus nusipiešdavo ant popieriaus, tuomet per kalkę ant audinio ir tik tada siuvinėdavo. Tai buvo netrumpas ir kruopštaus darbo reikalaujantis procesas. Raštai visada būdavo originalūs, saviti, įkvėpti kasdienės gamtos apsupties. Dirbdama močiutė mėgdavo klausytis radijo laidų ir dainų. Mėgiamas dainininkas buvo graikų atlikėjas Demis Roussos.
Artimieji ir draugės nevadindavo Irenos vardu, o tik Rene. Tik taip ir aš vadinau močiutę. Draugės susirinkdavo pašnekėti, mėgdavo visos pakortuoti, parūkyti „Primą“. Renė rūkė beveik visą gyvenimą. Prisimenu ją visuomet energingą, optimistę. Renė kalbėdama dažnai juokaudavo. Mylėjo gyvūnus. Namuose visuomet laikė nors vieną šunį. Žiemos mėnesiais lesindavo paukščius, kurie jos karpiniuose itin dažni. Mėgdavo močiutė ir keliauti. 1974 m. vasarą su senelio „žiguliuku“ buvome išvykę į Krymą, Saki kurortą. Dažnai kartu atostogaudavome Klaipėdoje, Palangoje, Šventojoje. Su tautodailininkais visuomet važiuodavo į parodas Rokiškyje, Biržuose, Panevėžyje, beveik kasmet su savo darbais dalyvaudavo ataskaitinėse metinėse parodose. Yra surengusi ir savo personalinę parodą. Daug darbų yra iškeliavę į užsienio šalis.
Didžiąją tautodailininkės kūrybos dalį sudaro siuvinėjimo darbai, išsiskiriantys trapumu, gražiais spalvų deriniais.
Daivos Perkauskienės ir Kristinos Darulienės nuotraukos.
