Nuo vasario 13 d. iki kovo 28 d. Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje kviečiame aplankyti Kazės Zimblytės piešinių, sukurtų etnografinių ekspedicijų metu, parodą „Užaugau ant tos žemės…”
XX a. antroje pusėje buvo populiarios etnografinės ekspedicijos, kurių metu humanitarinių ir meno studijų krypčių studentai aktyviai prisidėjo renkant etnografinę medžiagą visuose Lietuvos regionuose. Tokios patirtys turėjo įtakos jaunų žmonių kultūriniam akiračiui, pasaulėžiūrai, kūrybai.
Viena tokių studenčių buvo ir Kazė Zimblytė, 1954-1959 m., savo studijų Vilniaus dailės akademijoje metu, tyrinėjusi tautinį kostiumą. Keliaudama po kaimiškas apylinkes, ji eskizavo įvairių Lietuvos regionų žmonių aprangą, atskirus rūbus, aprašinėjo jų paskirtį, tarmiškus pavadinimus, technologines savybes (audimo, rišimo, siuvinėjimo būdus), raštus bei spalvyną, fiksavo rūbų kūrėjus, dėvėtojus bei paveldėtojus. Tokiu būdu buvo užfiksuojamos tradicijos, autentiška kalba, išryškinami regioniniai skirtumai bei panašumai.
Parodoje yra pateikiami 25 modernizmo pradininkės Lietuvoje Kazės Zimblytės piešiniai bei išsamūs senojo Lietuvos kaimo žmonių aprangos aprašai. Piešiniai piešti paprastu grafitiniu pieštuku, vietomis paspalvinti spalvotais pieštukais ar guašu ant plono ir storesnio balkšvo popieriaus, kuris dėl savo amžiaus yra įgavęs gelsvai rusvą atspalvį. Taip pat pateikiamas ir vienas autorės jaunystės laiku akvarele tapytas darbas – gimtosios sodybos Briedžiūnuose (Ukmergės r.) vaizdas.
Visi šie piešiniai 2023 m. pabaigoje, minint menininkės 90 metų gimimo sukaktį Ukmergėje, kolekcininko Ramučio Petniūno buvo padovanoti Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešajai bibliotekai.
Zimblytė gimė 1933 m. balandžio 4 d. Briedžiūnuose, netoli Siesikų miestelio Ukmergės rajone. Manytina, kad jos gyvenimui nemažai įtakos turėjo dvarų kultūra, nes menininkės seneliai ir mama tarnavo Lokinės dvare (Ukmergės r.). Šio dvaro savininkai buvo pažangūs to meto bajorai, stipriai įsitraukę į 1831m. ir 1863 m. sukilimus, taip pat rūpinosi savo dvaro žmonių išsimokslinimu.
Kazė buvo labai intelektuali: laisvai mokėjo kalbėti ir skaityti lenkų ir prancūzų kalbomis. Baigusi Ukmergės Antano Smetonos gimnaziją, kurioje piešimą dėstė to meto šviesuolis dailininkas Ignas Piščikas, dailės mokslų ragavęs Paryžiuje, K. Zimblytė įstojo į tuometį Dailės institutą, kuriame studijavo tekstilę. Po studijų ji bandė dirbti įvairiuose kombinatuose margindama audinius užuolaidoms ar kitus gaminius. Sovietmečiu būti fabriko dailininku reiškė būti nežinomu susiniveliavusiu štampuotoju, o Kazė buvo laisva, ori, spinduliavo ūrybinėmis idėjomis, tad, suprantama, ji norėjo išlikti ištikima savo vertybėms. Dėl šios priežasties jai dažnai teko gyventi nepritekliuje. Vis dėlto K. Zimblytė kūrė ir nuo 1959 m., kai baigė studijas, dalyvavo įvairiose parodose.
Savo pirmąją autorinę parodą menininkė surengė 1968 m. „Vagos“ leidykloje. Tačiau jau kitą dieną ši paroda buvo uždaryta ir autorė tapo persona non grata – neatitinkančia sovietmečio ideologijos menininkė. Iki 1988 m. K. Zimblytės kūriniai buvo eksponuojami tik pogrindžio galerijose, kurios veikė Sankt Peterburge ir Maskvoje, taip pat draugų Juditos ir Vytauto Šerelių bei Vildžiūnų namuose (parodos 1970, 1978, 1979 m.). K. Zimblytė buvo aktyvi visuomenės veikėja. Dažniausiai ji bendravo su to meto intelektualėmis: keramike Liucija Šulgaite, scenografe Juzefa (Juta) Čeičyte, dailėtyrininke Audrone Girdzijauskaite. Sovietmečiu tarp meno kūrėjų įvairiuose butuose, studijose vyko bohemiškas gyvenimas, liejosi karšti pokalbiai apie meną bei kūrėjus, o oficialusis gyvenimas labai skyrėsi nuo šio pogrindinio.
Kazė viešumoje jautė daug įtampos. 1983 m. savo dienoraštyje ji rašė: „Nemalonu būti su žmonėmis, / Kurie manęs nemyli. / Mano mažam pasauliui reikia, kad mane mylėtų. / Nemyli manęs niekas… / Visa energija, visokios gudrybės ir niekšybės, visokie neva laimingi momentaisituacijos?.. / Visokie falšai, visokios simuliacijos… / Ir viskas tai yra labai mini – (nei maxi falsas, nei maxi gudrybė – ne man tas pasaulis…)“.
Tik 1988 m., prasidėjus Atgimimui, Lietuvos dailės muziejus surengė K. Zimblytės kūrinių autorinę parodą. Buvo išleisti pirmieji autorės katalogai: „Kazė. Tapyba, monotipijos, piešiniai“ (1999); „Kazimiera Zimblytė (Kazė). Akimirkos. Tekstai, piešiniai“ (2005). Kazę ėmėsi globoti tuomet veikusi „Lietuvos aido“ galerija. Apie dailininkę rašomi straipsniai, 1999 m. Juozas Matonis ir Vytautas Damaševičius sukūrė filmą „Dailininkė Kazimiera Zimblytė“. Paskutiniame XX a. dešimtmetyje menininkė surengė ne vieną parodą. K. Zimblytės darbų parodos rengiamos ir po dailininkės mirties: 2007 m. – Kaune, 2011, 2014, 2015 m. – Vilniuje, 2014-aisiais – Ukmergėje. Jos darbai eksponuoti Berlyne (1999 m.), Varšuvoje (2008 m.)
Briedžiūnai K. Zimblytei buvo tikra prieglostis. Ten ji jautėsi savimi, jautė ryšį su savo mirusiais protėviais ir tėvais. Matyt, ši aplinka ir buvimas gamtoje jai buvo palaikymo, atgaivos šaltinis. Apie tai byloja dailininkės dienoraščio tekstai, kurių gausu 2005 m. „Lietuvos aido“ galerijos išleistame kataloge „Akimirkos“. „Užaugau ant tos žemės, užaugau, besiklausydama medžių ošimo…miško medžių… <…> Tėvas mano gyveno apie 5 metus Amerikajažioje Brazilijoj, o vėliau tiesiog važinėjo po visą Ameriką. <…> Matyt, tas keliavimas, tas važinėjimas ir perėjo į mano gyslas, į mano sielą…“
Iš tikrųjų, skaitant K. Zimblytės dienoraščio tekstus, įsiklausant į ją pažinojusių žmonių prisiminimus, susidaro įspūdis, kad tai buvo labai trapi, jautri asmenybė, „pagaunanti“ efemeriškus rūkus „<…> yra vakaras, yra rūkas, rūkas virš kūdros… Yra tas rūkas, netgi ne virš kūdros!!!!!“), net negyvų daiktų „alsavimą“ („ar galime mylėti daiktus, daiktus kaip žmones, žmones kaip daiktus“… „Prisilytėjimas odos… Prisilytėjimas juodumo, prisilytėjimas senos odos, seno fotelio“), nuotaikas („Nuotaika – pajautimas erdvės šventumo… Šventumas nuotaikos… Erdvės šventumas… Pajautimo šventumas erdvėje“).
Dailininkė vertė save be atvangos dirbti: „Ramybė ir tyla, tyla turi apimti viską, ir priversti matyti ir dirbti… Ir neprotauti, nes dabar reikia dirbti… Dirbti, dirbti ir nematyti to frako juodo ant žmogaus, žmogaus, kuris jo niekad nedėvės <…>“. Ji suvokė savo gabumus („ant manęs galėtų ne vienas apsiginti disertaciją“), tačiau, nepaisydama nuolatinio nepritekliaus, nepripažinimo, troško išlikti ori… Menininkė buvo šmaikšti, tačiau nekalbi. Daugiausiai pasakydavo jos aštrus žvilgsnis ir siela, kuri prapliupdavo piešinių ciklais ir poezija dienoraščio puslapiuose. Kazė nemėgo beveidžių žmonių, apie tokius atsiliepdavo: „joks“… K. Zimblytė gyvenime ir kūryboje jautėsi be galo vieniša, bet vienatvę laikė neatskiriama savasties dalimi. „Esu vienatvės žmogus! Ačiū tau, Dieve!!!…Bet negaliu laikyti nei katės, nei šuns, nei arklio, nei… Nei mylimo žmogaus… Už tą be galo didelę privilegiją irgi reikia mokėti… Ir sakau – ačiū tau!!!..“
__________
Anotaciją parengė Kristina Darulienė
