Irenos Klimavičienės karpinių paroda

Daiva Perkauskienė
Irenos Klimavičienės anūkė

 

„Aš praėjau ir supratau: ne tas šią laimi žemę,
Kas nori žemę griaudamas laimėti…
Ne… Tačiau –
Kas dirba taip, kaip saulė, kuri žmogaus gyvybę lemia,
Tas ir laimės! Ir darbas – saulė bus!
Ir tebūnie greičiau!“

(Iš E. Mieželaičio poemos „Žmogus“)

 

Tautodailininkė Irena Klimavičienė gimė 1925 m. balandžio 10 d. Panevėžio mieste, su tėvais iki Antrojo pasaulinio karo gyveno Vilniuje, kur baigė aštuonias klases. Karo metu Irena persikėlė į Ukmergę, čia ir pasiliko. Tautodaile Irena susidomėjo apie 1964 metus.

Pati pradžia autorės kūryboje – siuvinėjimo mašina sukurti įvairūs darbai: suknelės, apykaklės, servetėlės, staltiesės, pagalvių užvalkalai, paveikslai, liturginiai rūbai. Vėliau, šalia siuvinėjimo, susidomėjo popieriaus karpiniais ir paveikslėlių kūrimu iš džiovintų augalų.

Irena dažnai ilsėdavosi gamtoje, todėl fantazijos kūrybai sėmėsi stebėdama augalus, kūryboje naudojo įvairius gamtos motyvus (tulpes, saulėgrąžas, rūtas, klevo lapus, grakščiai išlenktus stiebelius, pumpurėlius, varpelius, giedančius paukštelius, drugelius), kurdama ieškojo spalvingų, nuotaikingų motyvų.

Irena kiekvienai šventei sukurdavo (iškarpydavo) naujų sveikinimo atvirukų, kasmet dalyvaudavo Tautodailininkų sąjungos parodose. Ji buvo darbšti, rami, santūri, rūpestinga.

Ši paroda – tai graži dovana mano močiutei prisiminti!

array(0) { } array(0) { } array(0) { }