Virginija Tylienė
Vlado Šlaito viešosios bibliotekos
direktorės pavaduotoja
Pakviesti į biblioteką poetą, prozininką, eseistą Rimvydą Stankevičių buvome sutarę dar praėjusiais metais, kai bibliotekoje vyko literatūrinės Vlado Šlaito premijos įteikimas jau šviesios atminties poetui Liudvikui Jakimavičiui, geram Rimvydo bičiuliui. Tuomet ir susipažinome su poetu.
Rimvydas Stankevičius gimė ir užaugo Elektrėnuose, Vilniaus universitete studijavo lituanistiką, įgijo lietuvių literatūros magistro laipsnį. Po studijų iki 2018 metų dirbo reporteriu dienraštyje „Respublika“. 1996 m. išleista pirmoji poezijos knyga „Akis“, vėliau, kas keleri metai, viena po kitos – miniatiūrinė apysaka „Vinys Marškonių kaimui statyti“, poezijos knygos „Randas“, „Tylos matavimo vienetai“, “Laužiu antspaudą”, „Patys paprasčiausi burtažodžiai“, „Ryšys su vadaviete“, „Kertinis akmuo“, „Šermuonėlių mantija“, „Valhala“, „Kiaurai kūnus“, esė knygos „Diktantai sielai” ir „Betliejaus avytė“, eiliuota pasaka vaikams „Pūgos durys“.
R. Stankevičius dar gerai žinomas ir kaip dainų tekstų autorius. Pagal jo inscenizaciją Nacionaliniame dramos teatre pastatytas Sauliaus Mykolaičio režisuotas spektaklis „Stop mašina“, drauge su kompozitoriumi Roku Radzevičiumi jis sukūrė roko operą „Jūratė ir Kastytis“, yra spektaklio „Mažasis princas” inscenizacijos ir dainų tekstų autorius, oratorijos „Sakurų prisiminimai“ libreto autorius. 2009 metais pasirodė kolekcijos „Lietuvių aktorių balsai“ plokštelė „Valhala“, kurioje R. Stankevičiaus eilėraščius skaito aktorius Andrius Bialobžeskis.
Poetas R. Stankevičius – gausybės įvairių konkursų laureatas, jo knygos ne kartą pelnė geriausios Metų knygos vardą, 2009 m. jis tapo 45-uoju Poezijos pavasario laureatu, yra Julijono Lindės-Dobilo, Jurgos Ivanauskaitės, Salomėjos Nėries, Antano Miškinio, Jono Aisčio literatūrinių premijų laureatas, pelnęs Martyno Vainilaičio premiją už knygą vaikams „Pūgos durys‟, Jotvingių premiją, apdovanotas LATGA-A aukso žvaigžde už indėlį į Nacionalinę dainuojamąją poeziją, o 2016 m. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Savo eilėraščiuose R. Stankevičius rašo apie pasaulį, kuriame esame, ir tą, kitą, kuris yra anapus. O kad jis egzistuoja, poetas pateikė net keletą įdomių istorijų.
Svečias pasidalino prisiminimais, susitikimų akimirkomis su poetais, palikusiais jam neišdildomus įspūdžius, – M. Martinaičiu, V. Blože, S. Geda, rašytoju J. Apučiu ir daugeliu kitų, šiandien jau istorija tapusių, nutikimų… „Didžiausia dovana – susitikimai su žmonėmis. Ir juos reikia branginti“, – sako Rimvydas. Jis nuoširdžiai dėkojo Ukmergei ir viešajai bibliotekai už pačiu laiku įteiktą literatūrinę Vlado Šlaito premiją poetui Liudvikui Jakimavičiui.
Nuščiuvę ir susikaupę klausėmės poeto skaitomų eilių.
R. Stankevičiaus poezija versta į lenkų, švedų, suomių, anglų ir kitas kalbas, publikuota užsienyje išleistuose almanachuose. Kiekviena jo knyga tampa įvykiu. Literatūros kritikai jį vadina išskirtiniu poetu, kurio poezijos su niekieno kito nesupainiosi, laiko novatorišku tradicijų tęsėju. Poetas yra sukūręs devynis eilėraščių rinkinius. Pasirodžius paskutinei jo knygai „Kiaurai kūnus“ (2020), buvo pasakęs, kad „tai geriausia lig šiol parašyta poezijos knyga“. Tą vakarą svečias šią mintį paneigė, nes leidyklai jau atiduota nauja poezijos knyga „Įsitvėrimai“, kuri turėtų pasirodyti tarp Kalėdų ir Naujųjų metų. Ukmergiškiai pirmieji išgirdo naujausias poeto eiles iš būsimosios jo knygos.
Pasiteiravus, kada pradėjo rašyti eiles, Rimvydas juokaudamas papasakojo net tris versijas.
„Viena jų prasidėjo su mano gimimu. Gimiau sausio 7 dieną, o tuo metu griaudėjo, lijo lietus, žaibavo. Dabar tai neatrodytų taip keista, bet mano vaikystės laikais toks oras sausio mėnesį buvo neįtikėtinas dalykas. Mama sakė, kad gimiau kartu su žaibo kirčiu, pribuvėja pridūrė – garsus žmogus gimė! Žinoma, nelaikau savęs garsiu, bet istorija graži, – pasakojo svečias. – Kita istorija – jau ūgtelėjęs, pasiteiravau savo tetos Elvyros, ar poetai dideli žmonės? Ji man atsakė – taip, labai dideli, jiems net paminklus stato. Po kurio laiko tetai parodžiau pluoštelį savo eilėraštukų. Tai buvo eilėraščiai apie mamą, Naujuosius metus, pūgas… Kai jau lankiau mokyklą, mano pirmoji mokytoja pastatė stendą su mano eilėraščiais, o draugai pradėjo vadinti mane „poetu kotletu“. Buvau nutaręs daugiau gyvenime eilėraščių neberašyti. Ilgai ir nerašiau. Tačiau buvo toks įvykis. Nusipirkau Rolando Mosėno eilėraščių knygutę „Šviesoje“. Tai pirmas ir paskutinis jo eilėraščių rinkinys, nes R. Mosėnas išgyveno tik 19 metų. Tuo metu man buvo 16–17 metų, žiūrėjau į jo nuotrauką ir galvojau – o kiek man duota? Gal ir man vos keli metai? Ar žmonėms duota nujausti, kiek laiko jiems liko?“
Poetas prisipažino, jog pirmiausia eiles užrašo ranka, tada taiso, brauko, vėliau surenka kompiuteriu. Susikaupus pluoštui lapų, sudėlioja juos ant grindų, ieškodamas bendros temos… Kol eilėraštis patenka į knygą, praeina nemažai laiko. Kai knyga atsiduria leidykloje, poetą aplanko nusiraminimas. Bet šis periodas trunka neilgai. Poetą kankina mintis, kad tai buvo paskutinė jo knyga, paskutiniai eilėraščiai ir daugiau niekada neparašys nė eilutės. Visiems artimiausiems žmonėms pradeda guostis, koks beviltiškas, tuščias ir niekam nebetinkamas. Visi juokiasi ir sako: „Juk žodis į žodį lygiai tą patį po ankstesnės knygos kalbėjai, prieš tai – dar po ankstesnės…“ Rimvydas pasakoja, kad „tuščias periodas“ įprastai trunka maždaug porą mėnesių, po to ima rastis naujų eilėraščių, kažkur pasąmonėje susiformuoja būsimosios knygos architektūrinė vizija. Tada prasideda pats maloniausias etapas – pagauna toks kūrybinis „šišas“, kad „pats tarsi ir išnykstu – visas virstu ta rašoma knyga, praradęs laiko pojūtį, pamiršęs buitį, kasdienius reikalus. Na, po to – laukimas, kol išeis knyga, vėl džiaugsmas jos sulaukus, džiaugsmas supratus, kad klydau, ankstesniąją laikęs paskutine, ir vėl viskas iš pradžių…“
Rimvydas – tikintis žmogus ir praktikuojantis katalikas. Poetas prisiminė, kaip vieną dieną sulaukęs telefono skambučio iš nepažįstamo žmogaus, kuris papasakojo apie tremtyje, Krasnojarsko krašte, sukurtą Sibiro Madonos skulptūrą ir tiesiai paklausė, ar negalėtų jis parašyti Sibiro Madonos litanijos, idant tikintieji galėtų ja garbinti Švenčiausiąją Mergelę Mariją.
Poetas suglumo, bet nedrįso sutikti, nedrįso ir atsisakyti. Pasižadėjo nueiti į Vilniaus Arkikatedros Tremtinių koplyčią pasimelsti ir pačios Sibiro Madonos apie tai pasiteirauti. Katedroje, pasimeldęs prie Sibiro Madonos, liesdamas skulptūrą delnu, grįždamas namo supratęs, kad užbaigtą litaniją savyje jau turįs, beliko tik sėsti ir ją užrašyti. Šią litaniją galima rasti interneto portale https://www.bernardinai.lt/sibiro-madonos-litanija/
Rimvydas kartu su žmona Žaneta yra įsipareigoję aplankyti visas (800) Lietuvoje esančias bažnyčias. Per septynerius metus pusę jų jau aplankė, susitiko ir su jose dirbančiais kunigais. „Beje, – pridūrė poetas, – Ukmergės rajono bažnyčiose jau visose pabuvojome“.
Nuoširdžiai dėkojame Ukmergės meno mokyklos moksleivei Martynai Zakarauskaitei, nuspalvinusiai vakarą violončelės melodijomis, koncertmeisterei Rasai Jarmolavičienei ir mokytojai Marijai Virginijai Mažeikienei.
Vitos Jasionytės-Dagienės nuotraukos.
