Apie akademiką ne akademiškai
Rita Adomonytė
Vlado Šlaito viešosios bibliotekos
Kraštotyros ir fondų valdymo skyriaus
vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai
Minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, gegužės 7-ąją, Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Kraštotyros ir fondų valdymo skyriuje vyko garsinių skaitymų ir susitikimų ciklo renginys, skirtas akademiko Zigmo Zinkevičiaus 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Su Lietuvos audiosensorinės bibliotekos lankytojais susitiko ir prisiminimais apie savo dėdę akademiką, kalbininką Zigmą Zinkevičių dalinosi tautodailininkas Rimantas Zinkevičius.
Renginį pradėjo Lietuvos audiosensorinės bibliotekos Ukmergės padalinio vyr. bibliotekininkė Asta Girnienė, perskaitydama ištrauką iš Z. Zinkevičiaus knygos „Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas“ apie Ukmergės pavadinimo kilmę.
Rimantas Zinkevičius, pradėdamas savo pasakojimą, prisiminė, kad nuo mažų dienų labai mėgo piešti ir lipdyti. Baigęs penktą klasę tėvams pareiškė, kad nori būti dailininku. Tėvai sūnaus norui neprieštaravo, tačiau Ukmergėje nebuvo kur mokytis dailės, tuo metu dar nebuvo Dailės mokyklos. Tėvai rado išeitį – nuvežė į Vilnių, kur, išlaikęs stojamąjį egzaminą, buvo priimtas mokytis į tuo metu veikusią vakarinę vaikų dailės mokyklą. Sutarė su tėvo broliu Zigmu, kad kol mokysis dailės mokykloje, gyvens jo šeimoje. Todėl du metus Rimantas gyveno tėvo brolio – dėdės Zigmo ir tetos Reginos šeimoje Vilniuje.
Rimantas su dėkingumu prisimena gyvenimą Vilniuje, šiltus ir jaukius dėdės Zigmo namus, prasmingai ten praleistą laiką. Zinkevičių šeima augino du vaikus – už Rimantą metais jaunesnį sūnų Vytautą ir porą metų vyresnę dukrą Laimą. Dailės mokykloje visi dalykai sekėsi gerai, tačiau Antano Vienuolio vidurinėje mokykloje – prasčiau, tad dėdė nusprendė paspausti prie mokslų ir kiekvieną dieną skirdavo tam laiko – Rimantas turėdavo dėdei parodyti paruoštus namų darbus. Kartu su dėdės šeima lankė parodas, bažnyčias, eidavo į koncertus arba į kiną. Tačiau vaikai sugalvodavo ir patys kaip praleisti laisvalaikį. Su pusbroliu Vytautu balandžių nutupėtais laiptais buvo įsikorę net į Šv. Jonų bažnyčios bokštą.
Nors laisvo laiko dėdė turėjo labai nedaug, tačiau turėjo ir keletą pomėgių. Vienas iš jų – keliauti. Keliaudavo su mašina, visas keliones detaliai suplanuodavo pats. Ir kokių ten nuotykių nepasitaikė… Dar vienas dėdės pomėgis buvo fotografuoti. Artimieji išsaugojo didelį negatyvų archyvą.
Dėdė turėjo labai stiprią savo nuomonę ir ta nuomonė visada buvo pagrįsta, jis visada žinojo, ką sako.
Šiuo metu R. Zinkevičius gyvena Juodausiuose, Rimanto tėvo ir dėdės Zigmo mamos gimtinėje. Šiltai prisiminė ten praleistas vaikystės ir paauglystės dienas, šienapjūtes ir bulviakasius kartu su dėde Zigmu. Šiuose namuose dėdė buvo dažnas svečias. Rimantas prisiminė ir savo senelę, kuri, nors ir nemokėjusi rašyti, tačiau buvo išmintinga ir stipri moteris.
Plačiau apie R. Zinkevičiaus prisiminimus, apie Z. Zinkevičiaus akademinę ir visuomeninę veiklą arba kaip jį prisimena kiti jį pažinojusieji rašoma knygoje „Kalba buvo jo gyvenimas. Zigmui Zinkevičiui – 100 metų“, kurią galima rasti mūsų bibliotekoje.
Džiaugiamės, kad mūsų draugystė su Lietuvos audiosensorinės bibliotekos Ukmergės padaliniu tęsiasi jau ne vienerius metus. Kartu rengiami garsiniai skaitymai, susitikimai kviečia susiburti įvairaus amžiaus ir patirčių bendruomenės narius, kad visi galėtų aktyviai dalyvauti kultūriniame gyvenime, geriau pažinti savo vietos istoriją, kultūrinį paveldą ir žmones, dalintis asmeninėmis istorijomis, patirtimis. Tai – ne tik edukacinė, bet ir bendruomenę telkianti partnerystė, padedanti kurti įtraukiančią ir atvirą bibliotekos aplinką.
Dalinamės akimirkomis iš renginio
