Žvilgsnis į Henriko Radausko poeziją

Henrikas Radauskas (1910 – 1970 m.) – vienas žymiausių lietuvių poetų modernistų, kurio kūryba yra nutolusi nuo prieškario neoromantikų lyrikos.

Šis rašytojas buvo labai išsilavinęs, mėgo baroko muziką, Mocartą, prancūzų impresionistų tapybą. Jo eilėraščiai dažnai panašūs į surežisuotą vaizdų ir žodžių spektaklį, kuriame matome pagrindinius ir šalutinius veikėjus, aplinkybes, santykius, įvykių užuomazgas ir atomazgas. Juose ironija pinasi su stipriu gyvenimo tragiškumo įvaizdžiu.

Pirmąjį svarbų lietuvių poezijos raidai eilėraščių rinkinį „Fontanas“ Radauskas išleido 1935 m. Karo pabaigoje jis pasitraukė į vakarus ir JAV išleido dar porą eilėraščių rinkinių, iš kurių svarbiausias – „Strėlė danguje“ (1950 m.)

Poetas manė, kad poezija neturi būti visuomeniška. Jam labiau rūpėjo menas bei apibendrintas, filosofinis, net ironiškas požiūris į žmogaus prigimtį ir jo gyvenimą.

Virtuali paroda

array(0) { } array(0) { } array(0) { }