Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos fonduose gausu publikuotų ir rankraštinių darbų apie šio krašto žmonių tradicijas, papročius, kalendorines bei religines šventes. Norint šią informaciją skleisti ir pristatyti visuomenei, parengta ši virtuali paroda, kurioje galima sužinoti apie mūsų krašto šventes, įvairius gyvenimo ciklo įvykius, jų paplitimą vienoje ar kitoje vietovėje, šios tematikos leidinius. Taigi, kviečiame į pažintį su krašto papročiais, tradicijomis ir apeigomis.
KALENDORINĖS ŠVENTĖS
Veprių krašto kalendoriniai papročiai kaip ir kitose vietovėse buvo susiję su metų ciklu. Per Kūčias kaimo žmonės laikėsi pasninko, tvarkydavosi, eidavo į pirtį. Iki Kalėdų stengdavosi viską susitvarkyti, nes tą dieną nieko dirbti jau nebuvo galima. Kūčioms ruošdavo tradicinius patiekalus, o po vakarienės stalą palikdavo nenudengtą – buvo tikima, kad pasivaišinti ateis vėlės. Kūčių vakaras pasižymėjo ir įvairių burtų gausa – ypatingai burdavosi jaunos merginos, norėdamos sužinoti savo ateitį, su vedybomis susijusius dalykus.
Kalėdų rytą visi keliaudavo į bažnyčią, po to laukdavo sotūs pietūs, buvo šokama, linksminamasi. Naujieji metai taip pat buvo linksma šventė, kurios metu žmonės gausiai vaišinosi, linksminosi, dvyliktą valandą linkėdavo vieni kitiems laimingų Naujųjų metų. Sausio 6-ąją, per Tris Karalius kaimo žmonės laukdavo persirengėlių, kurie vaikščiojo iš kiemo į kiemą, giedodavo giesmes, už ką gaudavo ir pinigų. Ruošiantis Velykoms, jau nuo ketvirtadienio moterys eidavo į bažnyčią, kur pasikeisdamos budėdavo prie Kristaus karsto. Šeštadienį margindavo kiaušinius, ruošdavo maistą, gamindavo ir įvairius papuošimus Velykų stalui. Šeštadieniais margučius nešdavo į bažnyčią pašventinti. Šv. Velykų rytą pirmiausiai buvo skubama į bažnyčią, o grįžus buvo valgomi šventiniai pusryčiai. Pirmoji Velykų diena paprastai buvo praleidžiama namuose, o antrąją jau buvo vykstama ir į svečius. Ir suaugę, ir vaikai ridendavo margučius, vėliau vykdavo šokiai, žaidimai [6]. Deltuvos valsčiuje, Obelių kaime, Didįjį šeštadienį buvo labai svarbu prieš kuriant pečių Velykų pyragams kepti, iš Ukmergės parapijos bažnyčios atsinešti švęstos ugnies ir vandens [5]. Per Jonines Veprių bažnyčioje būdavo Šv. Jono atlaidai. Būdavo rengiama gegužinė, į kurią susirinkdavo daug jaunimo, pindavo vainikus, vykdavo šokiai, organizuodavosi įvairiausius burtus, eidavo ieškoti paparčio žiedo [6].
ASMENINIO GYVENIMO CIKLO ŠVENTĖS
Vestuvės visuomet buvo labai svarbi asmeninio gyvenimo ciklo šventė. Štai kaip Vidiškių apylinkėse buvo sutinkami piršliai: „Įjoja, įžvanga triukšmingai jaunosios kieman piršliai. Seniau piršliai visuomet raiti atjodavo. Arklį pastato kiemely, prie darželio tvoros. Tėvų kviečiami sveteliai eina trobon. Merga, pamačiusi piršlius, išbėga į klėtį ar seklyčią ir pasislepia. Ten ji apsitaiso išeiginiais drabužiais. Pagarbinęs Dievą, piršlys taria:
– Jojom per girelę, pamatėm gegutėlę, skrido, skrido ir va tuose namuose nusileido. Ar nėra gi jos čia?
– Pažiūrėsim, galgi ir yra, – atsako mergos tėvas.
Gavęs iš tėvo prisipažinimą, piršlys išsiima iš užančio žaliom rūtom apkaišytą užgėrų buteliuką. Patiesęs ant stalo baltą skepetėlę, pastato užgėrų buteliuką. Jaunikis sėda už stalo, o piršlys eina seklyčion ar klėtin mergos ieškoti. Suradęs mergiotę, atsiveda ją gryčion, sodina šalia jaunikio ir prašo pradėti užgėras. Mergiotė pripila vainikuotus užgėrų stikliukus, o piršlys užgeria sakydamas:
– Sveikas, tėveliukai, užauginęs man gražią dukrelę!
Piršlys užgeria tėvą, tėvas – jaunikį, o šis – mergą. Baigę užgėras, apyaušriu piršliai išjoja namo. Po užsakų abiejose šalyse prasideda vestuvės“ [2].
Šaukuvos kaime vestuvės buvo itin svarbi šventė ne tik jauniesiems ir jų šeimoms, bet ir visam kaimui. Būsimasis jaunikis su piršliu važiuodavo pas nusižiūrėtos merginos tėvus prašyti jos rankos. Jei pavykdavo susitarti, tuomet būdavo organizuojamos vestuvės. Abejose šeimose pradėdavo intensyviai ruoštis šventei: reikėjo susitarti su būsimu piršliu bei svočia, pamergėmis bei pabroliais, pasirūpinti vestuvių vaišėmis, rasti muzikantus. Šaukuvos kaime vykusios vestuvių šventės aprašymas: „Jauni vestuvininkai už stalo nusisėdėjo ir nerimo, norėjo pašokti. Muzikantai ir jaunimas išgarmėjo į antrą namo galą, kuris iškraustytas šokiams. Jaunimo prisirinko nemažas pulkas. Ėmė apdainuoti svočios šeimą, jos vyrelį ir vaikelius, kokia ji graži ir puiki. Ir vis į dainos tekstą įpinami žodžiai – kokie skanūs svočiutės pyragai. Duodama svočiutei suprasti, ko iš jos nori jaunimas. Svočia neša nemažą pyragą ir įteikia jį dainininkams“ [1].
Muzikantai paprastai turėjo saugoti savo instrumentus, kad niekas jų nepavogtų, nes ryte su maršu reikėdavo eiti kelti jaunųjų. Jei kartais muzikantai „pramiegodavo“ savo instrumentus, tada jaunuosius tekdavo žadinti su tuo, ką po ranka turėdavo – keptuvėmis, kočėlais, dangčiais. Prarasti instrumentus muzikantams buvo gėda – tuomet tekdavo jaunųjų atsiprašyti, o instrumentus išsipirkti [3].
Krikštynų proga kaimo žmonės paprastai šventės nekeldavo. Kadangi Šaukuvos kaimo moterys vaikus gimdydavo namuose, naujagimį skubėdavo pakrikštyti, o į kūmus kviesdavo kažką iš giminių. Po krikšto bažnyčioje kūmus pavaišindavo pietumis [1].
Šaukuvos kaime žmonės laikėsi visų senųjų laidojimo tradicijų. Mirusieji buvo laidojami kaimo kapinėse. Pagerbti mirusiojo ateidavo kaimo gyventojai, susirinkdavo giedoriai, kurie giedodavo visą naktį. Į laidotuves susirinkdavo ir giminaičiai iš toliau, ir kaimo žmonės. Ant kapų paminklų paprastai nestatydavo, tik Smetonos laikais pradėtos sodinti gėlės, būdavo aplankoma per Vėlines [1]. Kaip pasakojo vidiškietė Marija Čekauskienė, aplinkiniams apie mirusįjį pranešdavo kaimynas arba mirusiojo šeimos narys. Tolimesniems kaimynams arba giminaičiams pranešti važiuodavo arkliais. Giedotojus taip pat kviesdavo. Į tolimesnius kaimus juos parsiveždavo irgi arkliais. Apie žmogaus mirtį pranešdavo ir bažnyčios varpai [5].
DARBO PAPROČIAI IR TRADICIJOS
Šaukuvos kaime gyventojai savo gyvulius ganydavo bendrai – tam buvo samdomas kerdžius, o jam padėdavo piemenys. Kerdžius kaime buvo gerbiamas, juo buvo rūpinamasi. Kaimo piemenys beganydami ir žaidimų įvairių susigalvodavo. Pavyzdžiui, „vienas piemuo įsmeigia savo botkotį į pievą ir, pasiėmęs botago galą į ranką, ištempęs laiko. Tuo tarpu kiti piemenys savo kepures ir švarkelius sumeta į krūvelę prie botkočio. Tas, kuris laiko ištiesęs botagą, laksto ratu saugodamas, kad jo draugai negalėtų atgauti savo daiktų. Kai visi daiktai būna išvogti, į jo vietą stoja kitas” [1].
Turėdami laisvesnę valandėlę piemenys lošdavo akmenėliais, riešutais, „sūrį slėgdavo“, eidavo imčių, varžėsi, kas toliau numes lazdą ar akmenį, greičiau nubėgs ir panašiai [4].
RELIGINĖS APEIGOS
Nuo XIX a. vidurio Veprius garsina Kalvarijos – katalikų šventosios vietos – Kryžiaus kelio stotys, įrengiamos kalvotoje vietoje kaip koplyčios, kurios turi priminti Jeruzalės kraštovaizdį. Veprių Kalvarijos turi Kristaus kančią primenančias 35 stotis, kurias vaizduoja paveikslai koplytėlėse arba vartai. Dar 1846 metais per Sekmines pirmą kartą buvo apeiti Kristaus kančios keliai. Nuo to laiko Sekminės čia pradėtos iškilmingai švęsti, vis daugėjo maldininkų. Iš vyresnių žmonių pasakojimų galima matyti, kad buvo itin tikima stebuklinga Veprių Kryžiaus kelio galia. Į Veprius atvykdavo žmonės, ieškodami dievo palaimos, pavargę nuo ligų, kasdienių sunkumų. Kad maldos būtų įtaigesnės, prie kiekvienos koplytėlės besimeldusieji stengdavosi priklaupti, paliesti koplytėles, pabučiuoti jose pavaizduotus šventųjų atvaizdus. Stebuklingu buvo laikytas ir šalia tekantis Riešės upelis. Šį vandenį atvykėliai dažnai semdavo ir veždavosi namo, tikėdami jo gydomosiomis galiomis. Pasakodami apie Veprių Kalvarijas, vyresni žmonės dažnai paminėdavo ir elgetas, kurie rinkdavosi prieš didžiąsias procesijas, prašydami išmaldos. O aukoti elgetai – dar iš senų laikų atėjęs paprotys, kuomet tikėta, kad vargingas žmogus, keliaujantis iš vietos į vietą yra tarpininkas tarp šio ir anapusinio pasaulio, todėl būtent jo maldos yra geriau išklausomos [6].
Per Sekmines į Veprių Kalvarijas žmonės pėškomis eidavo net iš Taujėnų, Lėno ir kitų vietų. Vepriuose visi apeidavo Kalvarijas, o pernakvoję pas miestelio žmones po pamaldų vėl keliaudavo namo [3].
Buvo švenčiami ir Ukmergės parapijos Šv. Petro ir Povilo atlaidai. Moterys bažnyčią papuošdavo gėlėmis, pindavo vainikus, susirinkdavo daug tikinčiųjų ir kunigų. Prie bažnyčios buvo prekiaujama įvairiais saldumynais [1].
Literatūra:
- Augustinas, Anicetas. Šaukuva: atsiminimai. – Vilnius, 2013. – 200 p.: iliustr.
- Buračas, Balys. Lietuvos kaimo papročiai : Str. rink. / Balys Buračas ; Parengė A. Degutis …[et al.]. – Vilnius, 1993. – 526, [1] p. : iliustr.
- Buteikytė-Urbanavičienė, Vanda. Pro Usioginę, vieškeliu – tolin: atsiminimai. – Ukmergė, 2013. – 168 p.: fotogr.
- Katinaitė-Navickienė, Albina. Lyduokiai, 1499-1999 / Albina Katinaitė-Navickienė, Palmira Katinaitė. – Vilnius, 1999. – 127, [1] p.: iliustr. – Bibliogr.: p. [126].
- Vaitkūnienė, Genė. Vidiškių parapija. – Ukmergė, 2003. – 64 p.: iliustr.
- Vepriai. – Vilnius, 2010. – 1320 p.: iliustr.
