„Pasakos terapijoje“

Genė Vaitkūnienė
Vlado Šlaito viešosios bibliotekos
Šventupės padalinio vyresnioji bibliotekininkė

Gražina Žukauskienė
Taujėnų padalinio vyresnioji bibliotekininkė

Liepos 15 dieną Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje vyko projekto „Biblioterapijos taikymas bibliotekose“ II-ojo etapo renginys. Pirmasis projekto renginys vyko Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje. Antrojo etapo renginiai buvo numatyti regionuose. Vienas iš jų – Ukmergėje.

Pirmojo etapo mokymuose su kitų rajonų kolegėmis dalyvavome mes – Taujėnų ir Šventupės padalinių bibliotekininkės. Mokymuose įgytas žinias perteikėme biblioterapijos užsiėmimo, kurį sudarė teorinė dalis ir praktinė užduotis, dalyviams. Mums talkino renginio viešnia Rasa Derenčienė iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos. Ji yra Lietuvos biblioterapijos asociacijos narė ir nacionalinėje bibliotekoje veikiančio Skaitytojų klubo vadovė.

Užsiėmimo pradžioje dalyviai trumpai prisistatė, akcentuodami, kokią reikšmę jų gyvenime turi pasaka. Gražina trumpai supažindino dalyvius su pasakų terapija, kaip vienu iš biblioterapijos metodų: biblioterapija – gydymas skaitymu arba knyga, o šį terminą sudaro du graikiški žodžiai: „biblion“ – knyga ir „therapia“ – gydymas. Šis metodas yra labai senas, jo ištakos siekia Antikos laikus. Lietuvoje biblioterapija pradėta taikyti 1946 m. – tuo metu Vilniaus I-osios tarybinės ligoninės bibliotekininkės pradėjo organizuoti grožinės literatūros skaitymus pacientams.

Pasakų terapija – vienas iš biblioterapijos metodų asmenybei pažinti ir ugdyti. Pasakų svarba vaikystėje neabejotina, tai pirma edukacinė priemonė, per kurią vaikas pažįsta pasaulį ir vertybes.

Jos gali būti puikus savęs atradimo šaltinis ir suaugusiesiems.

Rasa Derenčienė pasiūlė visiems prisiminti, kokia pasaka jiems ypač patikusi ir buvusi svarbi vaikystėje? Visi renginio dalyviai pasidalino prisiminimais. Pasirodo, kad labiausiai įsiminusi pasaka – „Joniukas ir Grytutė“. Aptarėme savo prisimintas pasakas.

Antroji renginio dalis buvo praktinė. Buvo skaitoma pasaka „Bėgantis Žmogus“ apie Žmogų ir jo tėvą Gyvenimą. Pasiligojęs tėvas sūnui nutarė atskleisti paslaptį. O kokią paslaptį atskleidė tėvas, turėjo sugalvoti kiekvienas renginio dalyvis. Visi dalyviai pasidalino savo sukurtomis pasakos pabaigomis, kiekvienas perskaitė, ką parašęs. Išklausėme mūsų viešnios Rasos komentarus. Tada buvo perskaityta originali pasakos pabaigos versija. Vyko diskusijos apie dalyvių saviraišką ir savijautą palyginus savo ir originalią pasakos versijas, ką išgirdo vieni iš kitų.

Rasa apibendrino užsiėmimo dalyvių kūrybinę veiklą, paminėjo, kad kiekvienoje pasakos versijoje neišvengiamai atsiskleidžia pats žmogus su savo vertybėmis ir pasaulėvoka, sau keliamais uždaviniais, kad kiek pasakų čia gimė, tiek skirtingų pasaulių atsiskleidė ir nė vieno „nėra neteisingo“. Pasakų biblioterapijoje svarbu yra kūrinyje slypinti gyvenimo patirtis, veikėjų elgesio modeliai: gėris veda į gėrį, blogis į blogį. Svarbiausia, ar tekstas daro poveikį skaitančiajam.

Renginio pabaigoje viešnia padėkojo visiems dalyviams už kūrybingumą, atvirumą, dalinimąsi ir bendrystę.

Dalyviai iš užsiėmimo išėjo pasisėmę gerų emocijų, žinių apie biblioterapiją, naujai pažvelgę į pasaką, o gal būt ir į savo gyvenimą…

Autorių nuotraukos.

array(0) { } array(0) { } array(0) { }