Iš Poezijos konkurso „Gimtųjų žodžių apkabintas, aš gyvas kalboje“ (Justinas Marcinkevičius) laureatų kūrybos puslapių

Vainius BAKAS

Žadinant žodį
Reikia rinkti žodžius,
nuolankiai pasilenkus prie žemės.
Rinkti žodžius
kaip nuraudusias spalgenas rudenį,
kaip laukines avietes
dygiuose kasdienybės brūzgynuose.
Reikia rinkti labai atsargiai,
kad nė vieno nesutraiškytum tarp pirštų,
nes vos tik suspausi grubiau –
ištrykš ryškiai raudonas kraujo upelis delne,
rūbus suteps,
ir kažin, ar kada beatplausi…
Reikia rinkti žodžius
kaip rasotas nukritusias kriaušes,
kol lietūs dar iš vidaus nesupūdė –
pakelt ir žemes nuvalyti rankove.
Reikia rinkt, kol dar neužsnigo,
kol dar neužpustė.
Paskubėt,
nes jau artinas šalnos.
Nes kas gi daugiau, jei ne tu,
pasilenks ir surinks juos
nuo išdžiūvusios žemės burnos.
Reikia pasverti žodį kiekvieną
kaip auksą,
kaip priešnuodžių miltelius
ant sidabrinės svarstyklių lėkštelės.
O kartais reikia sverti žodžius
kaip druską –
ant nugaros užsimetus svorį,
didesnį už savo,
kaip graužiančią druską
ant neužgyjančių duonos žaizdų.

 

Ričardas Šileika

* * *
kalba lydinti per visą ilgą kelionę
vakarykščios dienos trupiniai ilgesio
dūksmas krūtinės drėvėj gaivališkos
mintys eilėrašty tegaunančios
amžiną vietą
kalba užtvenkusi gyvastį manyje
diktuojanti kito pasaulio aidus
atšvaituojanti esatį be paliovos
tvindama ir vėlekos slūgstanti
joks pabėgimas iš jos neįmanomas
vien tekėjimas ta tėvyne kuri
yra kraujas vien išlikimas toje
tėvynėje kuri yra kaulai
šią akimirką nutylusioj dienoje
tieka apsčiai ir rupiai pažadėta

 

Greta Narbutė

Nėra nieko nepaprasto
Paseilinti smilių ir patikrinti vėjo kryptį,
nusišluostyt nugairintus delnus į vaiskiai mėlyno palto skvernus.
O suknelė, jei nenutrūktų kantrybė ties saga, reiktų švelniai atsegti,
išrinkti žvaigždes iš plaukų, o diafragmoj sustoti.
Įkvėpti, iškvėpti tą rašalo kvapą lyg svaigulio dūmą.
Jau Antikoj viskas buvo užrašyta
ir kažkaip nepražūva.
Kai guliesi į lovą, kai lenta stuburą remia,
garbanos žyla, o bruožai kaip tyčia sumenksta,
Mes praradom metus, ne vienerius, tuziną metų,
kai nėra kam delno į delną.
Kybo nuogos užuolaidos, leisk jas praskleisti.
Suskaitau Grįžulą ir žinau tavo mėgiamą skaičių.
Gal todėl visad sustoju ties septinta eilute neprašyta,
neparašyta,
neparyškinta,
nepabraukta,
ne eilute,
ne septinta.
Ties tavim.
Nėra nieko nepaprasto, o ir paprasto nieko,
gal todėl kartais reikia tik eilėraščio.

 

Zuzana Stunžėnienė

Žemaitkiemio poetui
(Vladui Šlaitui)

Maža trobelė. Ežerėlio melduos
Vaikystė grojo gluosnio dūdele,
Paparčiuos girios braidžiojo jaunystė –
Sūpavos valty su sena delčia.
Varpai vis gaudė šviesų šventės rytą –
Širdis virpėjo nuo giesmės skardžios.
Takuos baltavo nuometai, skarytės,
Mamos atodūsiuose – šnabždesys maldos…
Tik neilga ta atlaidų ramybė –
Likimą blaškė audros po beržais.
Sukrito žvaigždės kūdros ajerynan,
Suaižytos žalių žaibų kardais.
Paliko takas nuolaužom nupiltas –
Neglostė veido vėjai svetimi.
Širdy ruseno tylios slaptos viltys –
Sugrįžt namo ir būti savimi.
Klupai ir kėleis sielvarto palaužtas
Svečioj šaly vienatvės nebylios,
Tik tėviškėn plukdei mintis lyg plaustą
Eilėraščių skaudžių
Iš meilės ir kančios.
* * *
Siūruoja meldai rudenėlį vėlų,
Alksnynai šnara tyliai kaip kadais…
Skraidink Žemaitkiemin, Poete,
Neramią savo vėlę –
Tegul sparnais eilėraščių
Plasnoja visados.

 

Rasa Jakiūnaitė

Rašalas mano
Naktimis dažnai virsta į vyną.
Į kraują.
Į ašarą.
Laša į veną.
Pasiekia širdį,
Kuri dar pasitiki,
Bet vis labiau bijo.
Gūžiasi savo virpėjime.
Traukiasi, kol sumažėja
Iki vertikalaus
Katės akies vyzdžio platumo,
Kuris vis dar
Reaguoja į šviesą:
Saulės, mėnulio ir tą,
Kurią pamiršau užgesinti
Palėpėj ir pusrūsy –
Sukas skaitikliai.
Vynas, kraujas ir ašara laša
Nuo plunksnakočio –
Jau ne žodžiais.
Ne raidėm.
Ne šauktukais.
Ne daugtaškiais.
Tik kabutėm beviltėmis,
Kurios nepajėgia išskirti
Svarbiausios citatos –
Lyg kažkas apie buvusią vasarą.
Ir – ta vis trūkinėjanti linija
Mano-tavo delne,
Kuriame vis dar tęsiasi
Bendras punktyras
Mūsų nepadalytų gyvenimų.
Skauda dar
Juos vieną nuo kito
Atskirti.
Ir nereikia dar.
Dar galime luktelt,
Kol švis.
_ _ _

Kada pagaliau?
Ko jis lėtas?
Kodėl kitoj žemės pusėje
Rytas?

 

Leonora Jankeliūnienė

Grįžimas tėviškėn

Tenai, kur prasilenkta – jokio ženklo,
Tik atmintis skaudėti nepaliauja.
Dar budi namas ties senuoju plentu,
Kuprotą stogą vėjai plėšo saujom.
Kaltes ir nuodėmes pavers į dulkes,
Žilvičiuose budės įkyrios varnos…
Daiktai palikę nereikšmingi, smulkūs,
Šventųjų abrozduos neryškios spalvos.
Ach, praeitie, tu mano, jūsų, mūsų –
Tu ir grynuolis, lizdas, sakramentas,
Viltis, jog gimėm, esam, buvom, būsim,
Sugrįšim lietumi, jei taip bus lemta.
Gimtine, gyvastie, lopšy ir kryžiau,
Net jei ir nepraversiu tavo durų,
Čia krikšto antspaudą išdegint ryžaus,
Prie šito slenksčio lieku tavo guru.
Kaip kelrodė žvaigždė, kaip aureolė
Pagonių protėvių dvasia čia sklando.
Tarp giminės ir aš – neatstumtoji –
Gausioj šeimynoj žiūrinti pro langą.
Kol mes kartu, tol tu gyva, brangioji,
Pavasariais – žieduota – atjaunėji.
…Maža mergaitė perone dar moja,
Nors traukiniai negrįžtamai išėję.

array(0) { } array(0) { } array(0) { }