Skambėjo aukštaitiška šnekta

2013 03 04

Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje surengtame rajono kultūros darbuotojų seminare, skirtame Tarmių metams, dalyvavo ir pedagogai, gimnazistai, miesto visuomenės atstovai.

Rasa Griškevičienė
  

Rotai orklį vorgina... Braliukas, žalytė, pimpė, lungas, žųsinus, pas man, pas tau, turge... Kaziuli, Anciute, nustokit valgyta... Un, bobu dirbu...


 

Vyresniosios kartos aukštaičiams tai įprasti žodžiai ir posakiai, kuriuos jie ir šiandieną vartoja kasdieninėje buityje, o štai jaunimui, moksleiviams, tą dieną dalyvavusiems Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje vykusiame seminare, jie sukėlė šypsenas ir net juoką. Ir nieko keisto – seminaras buvo skirtas Tarmių metams, jo metu išgirdome daug įdomių dalykų apie lietuvių tarmes ir patarmes, šnektas ir pašnektes... Apie tai renginio metu pasakojo mūsų kraštietė, nuo Vidiškių kilusi kalbininkė, vertėja, buvusi ilgametė Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros dėstytoja doc. dr. Žaneta Urbanavičiūtė-Markevičienė. Ji aptarė mūsų miesto ir Ukmergės krašto tarminę situaciją, apžvelgė tarmių kalbos ypatybes, klasifikaciją, vaizdžiai komentuodama tarmių žemėlapį. Štai anykštėnai, sakė lektorė, turi aštrų liežuvį, todėl jų tarmės žemėlapis – liežuvio formos. Širvintiškiai – geri, nuoširdūs žmonės, todėl jų tarmės žemėlapis – širdelės formos... Ukmergiškiai sužinojo, jog yra puntininkai pagal patarmę, tariantys puntis (pantis), untis (antis) ir žalininkai pagal pašnektę – žalė (žolė), makslas (mokslas) ir t.t. Pagal dabartinę tarmių klasifikaciją Ukmergė, Vidiškiai, Kavarskas yra širvintiškiai, Siesikai, Deltuva, Raguva, Traupis – pietų panevėžiškiai, Žemaitkiemis, Kurkliai – anykštėnai.
  

Pasak Ž.Markevičienės, tarmė yra be galo didelis turtas, ypač graži  jos ypatybė – mažybinės žodžių formos, todėl labai svarbu mokyti jų jaunimą, vaikus, kad šie nuo mažens žinotų, kokiame krašte gyvena, kas esą.
  

Antrasis renginio svečiais – Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros dėstytojas, humanitarinių mokslų daktaras Aurimas Markevičius kalbėjo apie XVII a. Ukmergės teismų priesaikas ir pasiūlytą naująją idėją dėl Ukmergės miesto vardo kilmės galimybės. Šią idėją jis aprašė 2012 m. baltų kalbotyros žurnale „Baltistica“.
  

A.Markevičiaus teigimu, Ukmergės miesto vardo kilmė yra viena neaiškiausių ir labai mįslinga.
 Nustatyti jo etimologiją bandė net keli kalbininkai: Janas Otrębskis, Pranas Skardžius, Bronys Savukynas, Aleksandras Vanagas, Zigmas Zinkevičius. Kadangi mūsų miestas – vienas seniausių Lietuvoje, senuosiuose istorijos šaltiniuose jis paminėtas daug kartų ir šio vardo formų taip pat labai daug: Vilkenberge, Vielkemirgen, Wilkamergen, Vylkumyrya, Volkomaria, Wilkomiriensis ir kt.
  

Šio vietovardžio kilmė paprastai siejama su Ukmergėlės upelio pavadinimu. A.Vanagas mano, kad pirminis upelio pavadinimas galėjęs būti Vilkamergė. Prie upelio įsikūręs miestas pavadintas tokiu pačiu vardu. Z.Zinkevičiaus nuomone, upelio pavadinimo mažybinė forma pasidaryta nusižiūrėjus į lenkišką pavadinimą Wilkomierka.
  

Pirmasis pavadinimo Vilkmergė dėmuo vilk- paprastai siejamas su žodžiu vilkas. Lietuvoje yra ir daugiau upių ir upelių pavadinimų su šaknimi vilk-: Vilkabiržė, Vilkavarnė, Vilkmižis, Vilkupis, Vilkarevis ir kiti. Labai daug vietovardžių su šia šaknimi surinkta Lietuvių kalbos instituto kartotekoje: Vilkabrasta, Vilkapelkė, Vilkstaugis, Vilkmergis... Daug tokio tipo vietovardžių yra būtent Ukmergės rajone: Vilkaraistis (raistas Pabaisko apylinkėse), Vilkasala (pieva ir miškas Želvos apylinkėse), Vilkaupis (upelis Žemaitkiemio apylinkėse).
     

A.Markevičius pasakojo, jog 1675 metais teismo priesaikoje miesto vardas buvo užrašytas Wilkomirgies. Anot kalbininko B.Savukyno, šaknis mirg- siejasi su žodžiais margloti, klampoti purvyną, klimpti, klampynė, marka, merka (linmarka), marga, mirga (lėtas lietus) ir pan. Taigi pavadinimas Wilkomirgies reikštų mirguliuojantis vilkupis, mirguliuojanti vilko upė. Miestas kadaise kūrėsi pelkėtoje, klampioje vietoje, o kur pelkės – ten ir vilkai arba velniai. Taigi vilko, pelkės, upės pavadinimai buvo glaudžiai susiję.
  

Lietuvių romantikai, aiškindami miesto vardo kilmę, minėjo padavimą apie šioje vietovėje dievams paaukotą (sudegintą) kryžiuotį pamilusią vaidilutę, t.y. aukos mergą, tačiau net seniausi miesto gyventojai nepamena, kad miestas būtų vadintas Aukmerge. Jokiuose istoriniuose šaltiniuose, teigė lektorius, nėra užfiksuotos ir Upmergės, kaip kad tvirtino kai kurie kalbininkai, siedami šį vardą su upe – miestas prie upės Šventosios Upmergė,  neva vėliau virtęs Ukmerge. A.Markevičiaus įsitikinimu, vietovardyje Vilkmergė galėjo iškristi fragmentas –il- ir likti žodis Vkmergė, o jau tada pirmoji vardo raidė V virto raide U. Ir atsirado Ukmergė!
  

Baigiantis seminarui, renginio svečiai Žaneta Markevičienė ir Aurimas Markevičius padovanojo Vlado Šlaito viešajai bibliotekai pluoštą vertingų kalbotyros leidinių.

Melanijos Širvienės nuotraukos.