Judita Leitaitė: Viskam, matyt, yra savas laikas...

2013 01 15

Vasario 9 dieną, 17 val., Ukmergės Viešosios bibliotekos salėje vyks choro Maranata (Vilnius) koncertas. Programoje taip pat dalyvaus viena ryškiausių kamerinės muzikos atlikėjų Lietuvoje, tarptautinių konkursų laureatė Judita Leitaitė. Artėjant koncertui, siūlome interviu su šia iškilia soliste.

Apie dainininko pašaukimą ir nematomą scenos žmogaus gyvenimo pusę kalbuosi su Lietuvos filharmonijos soliste, Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiaus dama Judita Leitaite. Solistė baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Vėliau tobulinosi Zalcburgo Mocarteumo universitete pas žymius vokalo pedagogus Elisabethą Schwarzkopf, Carlo Bergonzi, Tomą Krause. Dainininkės repertuarą sudaro įvairių stilių kamerinė muzika ir monumentalių vokalinių instrumentinių kūrinių solo partijos. Ji pirmoji atliko Anatolijaus Šenderovo, Osvaldo Balakausko ir kitų lietuvių kompozitorių kūrinius. Koncertavo įvairiose Europos šalyse, JAV, Pietų Afrikos Respublikoje, Izraelyje, dalyvavo daugelyje muzikos festivalių.

Judita, kodėl jūs dainuojate?

Dainuoju todėl, kad negaliu nedainuoti.Mūsų šeimoje, kiek atsimenu, visi dainuodavo. Mano tėtis turėjo labai gražų balsą, ir tetos. Kai susirinkdavo giminė, nuo dainų skambėdavo visas aukštas.  1974 m. dalyvavau pirmajame „Dainų dainelės“ konkurse ir tapau laureate. Įdomūs buvo tie laikai – Lietuvos televizija rodydavo tik vieną kanalą, ir visi, aišku, žiūrėjo „Dainų dainelę“, nes tuomet tai buvo naujiena. Tai buvo pirmieji mano laurai, po kurių gavau kvietimą mokytis konservatorijoje. Gerai mokiausi mokykloje, labai norėjau būti gydytoja. Bet troškimas dainuoti nugalėjo.

Jeigu ne „Dainų dainelės“ konkursas, ar būtumėte stojusi į dainavimą?

Matyt, kad nebūčiau turėjusi tiek drąsos tai padaryti. Anksti netekau mamos, iki 18 metų nebuvau apsilankiusi teatre. Mes visai neturėjome tam galimybių, nes mano tėvai buvo tremtiniai. Tiesa, mokykloje mane mokė groti akordeonu, bet apie profesionalų dainavimą net pagalvoti negalėjau. Gydyti – kitas reikalas. Visi mano žaislai būdavo subadyti švirkštais, visos pagalvės šlapios – aš visiems leisdavau vaistus ir gydžiau, ką tik begalėjau. Šitas noras buvo labai stiprus ir, matyt, būtų nugalėjęs.

O kokia muzika artimesnė jūsų širdžiai?

Mėgstu gerą muziką, ir joje būtinai turi būti melodija. Esu melodistė. Dėl to nesu didelė šiuolaikinės muzikos šalininkė, arba ji turi būti be galo gerai atliekama. Kažkur skaičiau, kad jeigu garsus dainininkas Fischeris Diescau būtų išėjęs į sceną ir padainavęs tekstą iš laikraščio Times, vis tiek būtų įdomu. Nelygu, kas dainuoja, nelygu, kokia asmenybė. Štai mūsų Virgilijus Noreika – iš paprasčiausios liaudies dainos jis sugeba padaryti muzikinį įvykį.