„Ne man nauja diena jau aušta...“

2020 02 21

Gražina Žukauskienė
Vlado Šlaito viešosios bibliotekos
Taujėnų kaimo padalinio vyresnioji bibliotekininkė

Vasario 16 d. netekome žymaus poeto, kraštiečio Kęstučio Navako. Ši netikėta mirtis labai nuliūdino mus, taujėniškius. Todėl susirinkome pagerbti šio talentingo rašytojo bibliotekoje. Kai Kaune procesija lydėjo jį į amžinojo poilsio vietą, Taujėnų bibliotekoje, degant žvakutėms, vyko jo kūrybos skaitymai. 1989 m. parašytas eilėraštis „Išvykimas“ palietė mūsų jausmus, kaupėsi ašaros, rodos, parašytas būtent laidotuvių dienai:

...rytoj! manęs nebėra čia
jau prarado mane ši kiaura sekundė – štai
ketvertas dulkių stulpų man galvūgaly
stovi – ir tu čia
su savo drambliais augalais bei papūgom
rytoj išvažiuoju – Viešpatie...

Taujėnuose jis gyveno neilgai, tik aštuonerius metus. Čia prabėgo jo vaikystė. Nepaisant to, jo kūryboje Taujėnų miestelis buvo aprašomas dažnai: „Taujėnai irgi pasikeitę, net kino teatras naujai nudažytas, to nebuvo jau trisdešimt metų... didžiausias pasikeitimas – spėriai restauruojami Radvilų rūmai, mano vaikystės dalis...“ Savo vaikystės vietovės jis niekad nepamiršdavo, buvo mūsų renginių svečias, ne kartą skaitė savo poeziją Taujėnų dvare ir parke, tik buvo kažkaip savotiškai uždaras... O mūsų krašto žmonės jo laukdavo ir gausiai susirinkdavo pasiklausyti kūrybos. Poetas atvykdavo ne tik į renginius, bet ir prie Užupušių kapinėse palaidotų jo artimųjų, giminių kapų ir rašė: „...šiandien čia tylu, tik vyturiai. Ant plačios kapinių tvoros bėginėja mano vaikas Gabrielius. Būdamas jo amžiaus bėginėjau ir aš... atvažiavome lankyti mamos. Ji mirė, kai buvau keturių mėnesių, vadinas, niekad jos nemačiau... Nejautrus esu kažkoks. Medinis. Ir penkiacolė Taujėnų vinis prikalusi mano plaštakas. “ (ištraukos iš knygos „Du lagaminai sniego“).
Atsisveikinimo su Kęstučiu Navaku skaitymus baigėme jo eilėraščiu „Neperskaitytos knygos“:
Neperskaitytos knygos traukia mane iš mano ramybės,
tveria kelius nugarėlėm, šuorais krinta į plaukus
įšilę jų šriftai.
Neperskaitytos knygos sienomis stryksi į viršų, randa
gulyklas dulkėse – šalti kambarių stalaktitai.
Neperskaitytos knygos stabteli šalia mano karsto.

Poeto elegantiškai šmaikščioje kūryboje dažnai atsispindėjo vienatvės ir mirties temos. Tačiau jis yra rašęs:„ ...šypsena – nuostabiausia ir priimtiniausia distancijos forma, kai šypsomės, niekada nebūsime silpni ir pažeidžiami...“. Ilsėkis ramybėje... Taujėnai ir visa Lietuva prisimins Tavo šypseną, o likusi Tavo kūryba neleis mums būti silpniems ir pažeidžiamiems...

Autorės nuotraukos.