Pilietiškumo pamoka Laisvės gynėjų dienai

2020 01 14

Dalia Tamošiūnienė
Vlado Šlaito viešosios bibliotekos
Atkočių kaimo padalinio vyresnioji bibliotekininkė

Žmonės visada nori apčiuopti neapčiuopiamą, pamatyti nematomą, išgirsti negirdimą, suskaičiuoti nesuskaičiuojamą. Toks visur esantis ir niekur nesantis laikas , kurį mes kartais norime pagauti, aplenkti, sustabdyti...

Laikas į šiandieną atiteka iš nematomų tolių. Galima gyventi ir nejausti jo tekėjimo. Galima manyti, kad viskas prasidėjo mumis ir viskas su mumis baigsis. Tačiau kiekviena diena bus žymiai spalvingesnė, gilesnė, jei žinosime, kas į ją atiteka, kokios nematomos požeminės upės atplukdo praeitin nugramzdinusius įvykius, sukaktis, faktus ir žmones...

Iš 1991 metų sausio 13-osios atiteka laiko upė į šiandien dieną...

Tą naktį prie Vilniaus televizijos bokšto žuvo 14, buvo sužeista apie 700 žmonių. Uždekime ir mes žvakelę žuvusiems  kaip amžinos šviesos, vilties ir meilės ženklą.

Atkočių kaimo biblioteka kasmet jungiasi prie pilietinės akcijos „Atmintis gyva, nes liudija“.

Žuvusių aukų laidojimo dieną gedulingo mitingo metu poetas Justinas Marcinkevičius kalbėjo: „Prieš daugelį metų čia stovėjo Didžiojo kunigaikščio Vytauto karstas. Dabar čia guli mūsų vaikai, ir mes apraudame jų žūtį, suprasdami, kad jie jau priklauso istorijai, kad jie dabar šildosi sužvarbusias rankas prie Amžinosios ugnies kartu su didžiaisiais mūsų tautos vyrais. Lietuva pasilenkia prie jų ir užkloja juos amžina laisve. Tai pirmieji tikri laisvi Lietuvos Respublikos piliečiai ir pirmosios mūsų Nepriklausomybės aukos. Pasaulis mato – pasiekta smurto ir žiaurumo viršūnė : nužudyti, tankais sutraiškyti beginkliai žmonės, kurie niekam negrasino, niekam nekėlė jokio pavojaus. Savo rankomis jie laiko apglėbę ne svetimą, ne užgrobtą, o SAVO žemę, jų akys buvo pakeltos į dangų, o į automatų šūvius jie atsakė skanduodami LIE –TU – VA! Jie ir krito su šiuo žodžiu lūpose... “

Bibliotekoje veikia portretų paroda „Žuvusieji už Laisvę“.

Autorės nuotraukos.