Advento tradicijų puoselėjimas Taujėnuose

2019 12 06

Gražina Žukauskienė
Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos
Taujėnų kaimo padalinio vyresn. bibliotekininkė
Milda Auglytė
UKC Taujėnų skyriaus renginių organizatorė

Adventas – tai laiko atgimimo ir saulės sugrįžimo šventė, kai buvo garbinama saulė, sušildanti žemę bei suteikianti jai galimybę duoti vaisius. Saulės sugrįžimo buvo  pradedama laukti  nuo lapkričio 30 d. iki gruodžio 25 d., kai krikščionybė saulės sugrįžimo  laukimo laiką sutapatino su Adventu (lotyniškai „adventus“ reiškia atėjimą).

Dabar daugelis gyventojų savo namuose pina advento vainikus, į kuriuos įkomponuoja 4 žvakes. Kai kas mano, kad Advento vainikas – tai senovės pagonių ritualo, kuris buvo švenčiamas gruodžio mėnesį, tęsinys: gyventojai rinkdavo eglišakes, eglių viršūnėles ir uždegdavo pavasario sugrįžimo vilties, šviesos pergalės prieš žiemos tamsą ženklan. Analogiškų ritualų yra daugelyje šalių.

Suprasti ikikrikščioniškas tradicijas nesunku, juk žinome, kad gruodžio mėnesį naktys būna ilgos ir šaltos, žmonės nekantriai laukia, kad greičiau ateitų pavasaris. Atėjusi Advento vainiko  pynimo tradicija šiek tiek pakeitė šių ritualų prasmę: trokštamos šviesos, šilumos, gyvybės laukiama ne iš saulės, bet iš Kristaus; pergalė, kurios laukiame, yra Kristaus pergalė prieš tamsybes ir mirtį. Tačiau ši tradicija neišsivystė evoliucijos būdu iš jau esančio ritualo,  manoma, kad jos kilmė yra šiuolaikinė, ši tradicija gimė pedagoginiais ir katechetiniais tikslais.

Tik atsiradusi Advento vainiko idėja turėjo grynai religinę funkciją: pranešti, ypač vaikams, kad artėja Kalėdos, pasiruošti joms, paskatinti bendrai maldai, priminti, kad Jėzus yra tikroji šviesa, kuri nugali tamsumas ir blogį.

Keturios žvakės reiškia keturias Advento savaites. Vienos po kitos žvakių uždegimas reiškia artėjimą prie Jėzaus gimimo, augančią šviesos pergalę prieš tamsą. Norint, kad ritualas išreikštų visą savo simbolinę reikšmę, geriau žvakes uždegti vakare, kai tamsu, arba pasistengti sukurti kuo tamsesnę aplinką. Žvakės turi būti  dviejų spalvų: trys violetinės ir viena rožinė. Violetinė išreiškia atgailą ir atsivertimą į Dievą, rožinė – džiaugsmą dėl tuoj gimsiančio Jėzaus. Dėl to rožinė žvakė uždegama trečiąjį Advento sekmadienį, skirtą džiaugsmui „Gaudete“ („Džiūgaukite“).

Artėjant Adventui Taujėnų kultūros namų ir bibliotekos darbuotojos pakvietė visus norinčius nusipinti Advento vainiką į Taujėnų miestelio biblioteką. Susirinko gana didelis būrys tiek vietinių gyventojų, tiek svečių iš Ukmergės. Edukaciją pravedė renginių organizatorė Milda Auglytė, kuri jau kelerius metus sau ir savo namiškiams pinasi šiuos vainikus. Susitikimo pradžioje ji papasakojo apie Adventą, jo reikšmę, tradicijas ir papročius, kurių buvo laikomasi anksčiau ir kuriuos jai perdavė prosenelė, apie Advento vainiko atsiradimą ir koks turėtų būti tikras vainikas – be ryškių, blizgių detalių, su kuo daugiau gamtinių ir natūralių medžiagų. Visi susirinkusieji nusipynė po vainiką: iš kėnio šakų, bukmedžio, tujos, žilvyčio šakelių, sausų eglės, pušies, maumedžio kankorėžių, riešutų, džiovintų citrinos riekelių, samanų, avižų ir linų stiebelių. Kadangi edukacija visi liko labai patenkinti, bus stengiamasi ir kitais metais šią Advento tradiciją tęsti.

Vienas iš nupintų vainikų puošia biblioteką, kur bibliotekininkė supažindina atėjusius jaunuosius lankytojus  su Advento papročiais, skatina domėtis mūsų krašto tradicijomis, skaityti apie tai rašančias knygas.