Knygų keliais keliauja lėlės

Vanda Vinckienė
Vlado Šlaito viešosios bibliotekos
Laičių kaimo padalinio vyresnioji bibliotekininkė

Keliaudamos per Ukmergės krašto bibliotekas, paviešėjusios Liaušiuose ir Šventupėje, vasarai ritantis rudeniop, į Laičių biblioteką atkeliavo linksmos ir santūrios, žaismingos ir spalvingos nertos lėlytės. Tai – mielos mūsų kolegės, išradingos nenuoramos mezgėjos, Lietuvos aklųjų bibliotekos Ukmergės filialo vedėjos Astos Girnienės kūrybos kolekcija: papuoštos lietuviškais tautiniais kostiumais bei gėlių motyvais nunertos lėlės. Tiek suaugę parodos lankytojai, tiek jaunieji skaitytojai negali atitraukti akių, grožėdamiesi drabužėlių spalvomis ir raštais, nertomis šypsenomis ir mėlynų akučių žvilgesiu. Už bibliotekos lango vėjo linguojamos tujos tarytum ėmė ir atgaivino į svečius atvykusias mažąsias viešnias. Į jas žiūrint regisi, kad ir jos linguoja galvelėmis, žiūri į tave gyvomis mėlynomis akelėmis.

Lankytojai rašė gražiausius padėkos ir susižavėjimo žodžius, mielus palinkėjimus lėlių autorei, dėkodami už suteiktą džiaugsmą, dovanotą gerą nuotaiką ir šypsenas.

Asta prisipažįsta, jog mezga, neria nuo vaikystės. Tai – jos laisvalaikis, geriausias būdas atsipalaiduoti, pailsėti. „Noriu – neriu žibutes, noriu – medžius, noriu – nuneriu balandį“, - juokiasi moteris. O įdomiausia, kad megzti virbalais ją išmokė tėtis, parodęs, kaip išnerti vilnonių siūlų akutes ir keliauti tuo megztu takeliu toliau... Taigi, pasirodo, kartais kelią numegzti gali ne tik mama.

O nunerti lėlę ne taip jau ir paprasta. Kartais tam prireikia ir dviejų mėnesių, nes daugiausia laiko atima detalės. Tarkim, vienos lėlytės sijonas puoštas 400 lapelių, kuriuos tenka nerti po vieną. Užtat prasėdi Asta su savo lėlytėmis iki gilaus vidurnakčio, o neretai, ypač prieš parodą, – ir iki paryčių.

Neseniai tautodailininkė atrado mezgimą grėbliu. Tai, pasak jos, labai senas, tik pamirštas mezgimo būdas, kuriuo ji mielai dalijasi su savo bibliotekos lankytojomis čia veikiančių kūrybinių dirbtuvių metu. Kaip megzti grėbliu, A. Girnienė demonstravo ukmergiškiams ir Deltuvos mūšio metu surengtose edukacijose.

Kaip kilo noras nerti lėles? Jų šeimininkė tyliai nusišypso: jos vaikystėje gražių lėlių nebūdavo, tai gal dabar šis pomėgis – tarsi neišpildyta vaikystės svajonė? Beje, negalėtum nepastebėti minioje ir pačios lėlių autorės – visada spalvingai pasipuošusios, švytinčios ryškiaspalviais plaukais ir gera nuotaika. Nesunku suvokti, kad lėlytės ją irgi su džiaugsmu priima į savo draugiją.

Mariaus Vizbaro ir autorės nuotraukos.