„Kūriau Dievo garbei ir Tėvynei Lietuvai“

„Asmenybę visiškai pažinti įmanoma tik suvokiant jos darbų poveikį laikotarpiui, kuriame ji ir jos tauta gyveno. Todėl kyla klausimas, ar asmenybė prisitaikė prie savo meto, ar priešingai – jam oponavo, ruošė dirvą kitokiems laikams? Šitaip mąstome ir kalbėdami apie kilnią Prano Sližio asmenybę, vertindami Maestro kaip vargonininką, kaip lietuvių liaudies dainų harmonizuotoją, bažnytinės ar kitokios muzikos kūrėją, daugiametį Vilniaus universiteto akademinio choro vadovą, jaunimo tautinės, patriotinės sąmonės ugdytoją, dainų švenčių vyriausiąjį dirigentą, vieną iš studentų dainų ir šokių švenčių „Gaudeamus“ tradicijos kūrėjų, mezgusį dvasinį Baltijos tautų ryšį nelaisvės metais ir šitaip jas stiprinusį. Neatsitiktinai kompozitorius J. Juzeliūnas P. Sližį  pavadino  „bažnytinės muzikos ir chorinės kultūros kareiviu“. Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau pasakyta, manau, nesuklysiu pavadindamas P. Sližį ištikimu Lietuvos kareiviu, kuriam muzika ir daina buvo Dievo duoti dvasios ginklai, kuriais jis stengėsi išsaugoti lietuvių tautos tapatumą, ugdė jaunimo tautinę patriotinę sąmonę, palaikė Lietuvos žmonių santarvės dvasią“.

Taip gražiai rašo prof. Alfonsas Vaišvila, pristatydamas leidinį „Pranas Sližys. Dirigentas. Vargonininkas. Kompozitorius“ apie talentingą taurios sielos Žmogų – kompozitorių, Vilniaus universiteto akademinio mišriojo choro ilgametį dirigentą Praną Sližį, kuris buvo ištikimas savo idealams, pažiūroms, pilietiškajai ir profesinei sąžinei tiek mene, tiek kasdieniame gyvenime.  Knygoje apžvelgiama jo biografija, veikla, kūryba, pateikiami choristų prisiminimai.  

Ukmergiškis Vytautas Rakauskas savo atsiminimuose rašo, kad pirmą kartą Praną Sližį pamatė 1939 m. vasarą, kai šis vargonininkavo Ukmergės  Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. „Vidutinio ūgio, lieknas, žvilgančiais juodais plaukais, jaunas, linksmas ir gražus, visuomet vilkėdavo tamsiai mėlyną kostiumą. Parapijiečiai jį gerbė kaip balsingą ir gerą vargonininką ir juo didžiavosi. Visus ukmergiškius gerokai nustebino ir sužadino šiltus jausmus, kai jaunas vargonininkas  1939 m. pabaigoje ir 1940 m. pradžioje, negailėdamas savo laiko, mokė gal dvidešimties metų našlaitį, turėjusį sodrų baritono balsą ir gerą klausą; norėjo, kad šis taptų vargonininku ir gyvenime iš to valgytų duoną. Po kurio laiko šis jaunuolis iš tikrųjų tapo geru vargonininku ir pavaduodavo bažnyčioje savo mokytoją“.

Su ilgamečiu Vilniaus universiteto studentų choro vadovu, kompozitoriumi, Vilniaus Arkikatedros didžiojo choro vadovu ir dirigentu, docentu Pranu Sližiu gražiai bičiuliavosi Ukmergės kultūros centro mišrus choras  „Magnificat“. 1991 m. Ukmergės tikintiesiems grąžinus Švč. Trejybės bažnyčią, dirbti vargonininke buvo pakviesta chorvedė Regina Ališauskaitė, kuri savo veiklos pradžioje pirmiausia ėmėsi burti chorą.

Naujasis bažnyčios choras pirmą kartą pasirodė 1991 m. šv. Kalėdų Mišių metu. Jame giedojo įvairių profesijų žmonės: mokytojai, gydytojai, tarnautojai. Daugelis iš jų – niekada  negiedoję bažnyčioje.  Per pirmuosius kūrybinės veiklos metus choristai parengė visą Advento, šv. Kalėdų, Gavėnios, šv. Velykų, kitoms šventėms skirtų giesmių repertuarą.

1992 m. choro vadovės iniciatyva įsikūrė vokalinis Cecilijos kvartetas, kuris drauge su bažnyčios choru yra giedojęs visose Lietuvos šventovėse: Šiluvoje, Pivašiūnuose, Marijampolėje, Merkinėje, Nidoje, Žiežmariuose, Kaune, Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje ir kitur. Surengta nemažai labdaros koncertų, kurių metu paremti šeimyniniai vaikų namai „Sodas“, bažnyčioje įkurtas „Varpo“ įsigijimo fondas. Lietuvoje lankantis popiežiui Jonui Pauliui II-ajam, Cecilijos kvartetas koncertavo Savivaldybės aikštėje Vilniuje.

Maestro Pranui Sližiui pagerbti buvo organizuotas susitikimas su jo mokiniais, pakylėtai švenčiami 85-erių ir 90-ties  metų jubiliejiniai gimtadieniai, surengta šventė  „Padaryk ką nors iš meilės“, didžiulio susidomėjimo sulaukė šia proga vykusi konferencija Ukmergės kultūros centre. Cecilijos kvarteto vadovė pakvietė į Ukmergę savo bičiulę, žinomą šalyje neregę atlikėją Onutę Matusevičiūtę, kuri drauge su ukmergiškiais choristais surengė koncertą „Padaryk ką nors iš meilės“.

Vlado Šlaito viešoji biblioteka dėkinga Reginai Ališauskaitei ir už skaitytojams padovanotą knygą “Pranas Sližys. Dirigentas. Vargonininkas. Kompozitorius“. Lietuvos nusipelniusio artisto Prano Sližio (1915. 12. 16 – 2004. 02. 15) reikšmė Lietuvos muzikinei kultūrai yra labai didelė. P. Sližys kūrė sakralinės muzikos kūrinius, reikšmingą kūrybos dalį sudaro autorinės ir harmonizuotos liaudies dainos. Pats Maestro yra sakęs, kad savo gyvenimą paskyrė žmonėms ir muzikai, o parašęs tiek muzikos kūrinių, kiek Dievas jam davęs galios ir išminties.  

Viešosios bibliotekos informacija.