Druvių žynio dovana gimtinei

2012 07 15

Rasa GRIŠKEVIČIENĖ


Liepos mėnesį į Žemaitkiemio biblioteką atkeliavo reta ir vertinga dovana – prieš 76-erius metus miestelyje gimusio biofiziko, labiau žinomo kaip senovės baltų tikėjimo vyriausiojo druvių žynio ir mokytojo, Romuvos Vaidilų rato nario, 7 kalbomis kalbėjusio poligloto Viliaus Gibavičiaus, asmeninė biblioteka.

Pernai rudenį iškeliavęs Amžinybėn, šis unikalus žmogus paliko savo namuose apie 1200 knygų, kurios jo valia perduodamos gimtojo Žemaitkiemio bibliotekai. Tai žinynai, enciklopedijos, moksliniai leidiniai apie pasaulio gamtą, architektūrą, istoriją, įvairias šalis ir jų žmones, išleisti anglų, vokiečių, prancūzų, rusų  bei kitomis kalbomis. Yra tarp jų šiek tiek knygų ir lietuvių kalba. Žemaitkiemį pasiekė pirmoji šių leidinių siunta – 400 knygų, kurias atgabeno velionio brolis Vidas Gibavičius. Netrukus į biblioteką atkeliaus ir likusioji dalis – dar dukart tiek enciklopedinių leidinių.
Per gyvenimą V.Gibavičius ėjo iškėlęs senojo baltų tikėjimo vėliavą ir save vadino „druwiu“, t.y. tikinčiuoju senovine prūsų kalba.  Jam buvo tik penkeri  metai, kai kartu su mama ir jaunesniuoju broliuku  buvo ištremti į Altajaus kraštą, o dar po metų – į Lenos upės žiotyse stūksančią mirties salą Trofimovką, kuri buvo labai nedidelė, brolio žodžiais tariant, „šeši metrai ant šešių“. Čia augo tik rūgštynės, nebuvo nei medžio, nei krūmo. Kaip liudija tremtiniai, šios salo nebėra, ją upė pasiglemžė kartu su čia likusių tremtinių palaikais. Pasibaigus karui paaugliui pavyko slapta pasprukti laivu iš salos, per porą mėnesių jis pasiekė Lietuvą, sugrįžo į Žemaitkiemį. Tarsi nutikusį stebuklą vėliau jis pasakojo, jog ieškodamas namų, žinojo tik savo kaimo pavadinimą ir senelio pavardę. Žingsniuodamas Ukmergės apylinkėmis, Vilius pamatė priešais traukiantį didžiulį būrį žmonių – arklių traukiamais vežimais, prikrautais ryšulių ir mažų vaikų. Vienas senolis iš vežimo užkalbino berniuką, kur jis einantis. Vilius atsakė, jog į Žemaitkiemį, o ten ieškos savo senelio. Berniukui ištarus senelio pavardę, žmogus aiktelėjo: „Vaikeli, tai aš tavo senelis ir būsiu...“. Taip netikėtai mažasis tremtinys pateko tiesiai į savo giminaičių glėbį.
 
Baigęs vidurinę mokyklą ir studijas, V.Gibavičius tapo diplomuotu biofiziku. Dirbdamas kartu su žinomu mokslininku Jonu Gikiu, jis tyrinėjo žemės energetinius laukus ir jų įtaką žmonėms bei gyviems organizmams. Niekada nepamiršo tremties ir savo vaikystės Trofimovkos saloje. Kartu su kitais užpoliarės tremtiniais Rumšiškėse, Lietuvos liaudies buities muziejuje, jie pastatė jurtą, tokią pačią, kurioje kadaise gyveno spiginant 40 laipsnių šalčiui.
 
Dirbdamas Mokslų Akademijos Fizikos institute, V.Gibavičius susidomėjo senovės baltų tikėjimu, tyrinėjo alkvietes ir kitokias šventvietes, įsitraukė į Romuvos – naujųjų pagonių judėjimo  Lietuvoje – veiklą. Jis išvertė svarbų Romuvai veikalą – lietuvių kilmės religijotyrininko Maiklo Jorko knygą „Pagoniškoji teologija“, išleido knygą „Druidiškas gyvasties ugdymas: žynių pratimai“, kurioje aprašė keltų druidų praktikuotus pratimus. Studijavęs budizmą ir kitas rytų religijas, V.Gibavičius puikiai suvokė, kad baltai kartu seniausiomis pasaulio religijomis turėjo savitą mitologiją, pasaulėžiūrą, tikybinę praktiką. Įsijungęs į visuomeninę veiklą, jis skaitė paskaitas baltų mokykloje „Darna“, kartu su jaunimu sodino ąžuolus, dalyvavo baltiškose šventėse. Druvių žynys domėjosi ir liaudies, Tibeto, kinų medicina, gerai išmanė žoleles, pats gamindavo jų antpilus.
 
Melanijos Širvienės nuotraukoje - dovanotas knygas tvarkančios bibliotekininkės.