Sugrįžęs iš kalnų namo...

2012 07 04

Birželio 29 dieną Kultūros centro Parodų galerijoje atidaryta fotomenininko Romualdo Augūno fotografijų paroda „Sapnuoju Lietuvą“ ir pristatytas tokiu pačiu pavadinimu išleistas naujasis jo darbų albumas.


   Trisdešimt savo gyvenimo metų Romualdas Augūnas atidavė kalnams ir alpinizmui, o fotografijai  - visus penkiasdešimt... Dar 1958-aisiais įkopęs į aukščiausią Europos viršukalnę – Elbrusą, jis pradėjo savo odisėją į kalnus, drauge pasiimdamas ir fotoaparatą. Kalnus keitė kalnai –Kaukazas, Tianšanis, Pamyras, viena kitą vijosi ir fotografijų parodos. „Kalnai ir žmonės“, „Po Egipto saule“, „Indijos motyvai“, „Draugystės akimirkos Konge“, „Po Pietryčių Azijos šalis“...
   O štai pastaroji paroda autorių iš kalnų sugrąžino namo. Iš spindinčios saulėje didybės, iš nuotykių ir romantikos kupinų žygių į M.K.Čiurlionio, K.Donelaičio, M.Mažvydo, Lietuvos, Nemuno, Žalgirio vardais pavadintas viršukalnes į nostalgija, jaukia namų šiluma ir tėviškės ilgesiu dvelkiančią mažo lietuviško miestelio realybę. Nuotraukos nespalvotos, tačiau tokios išraiškingos... Mielos akimirkos giminės susitikimuose. Kaimo atlaidų iškilmės. Muzikantai ir ... kiaulės skerstuvių apeigos. Ir visa tai – su didžiule vidine šiluma, gerumu, meile.
   Albumo „Sapnuoju Lietuvą“ įžanginį straipsnį rašęs dabar jau šviesios atminties fotografijos, kino ir televizijos kritikas Skirmantas Valiulis nuoširdžiai stebėjosi: iš kur tas Romualdo polinkis išsiveržti iš laiko varžtų? Mažo miestelio atlaidų tradicijos ir Kaukazo, Pamyro kalnai? Tėvo profesija buvo labai proziška – kalvis. Vaikų septynetas. Visi renkasi žemiškas profesijas, o Romualdas svajoja apie jūrą. Gelvonų mokykloje įkuria „pogrindinę“ organizaciją, kurios nariai mokosi Morzės abėcėlės ir pasilipę ant kaimo stogų mėgina susišnekėti vėliavėlėmis.
   Kas liko iš didžiųjų vaikystės svajonių? Geografija. Romualdas prisipažįsta  kelionių knygas vaikystėje rijęs godžiau už Justo Pilyponio detektyvus. Žemėlapius studijavęs pasitiesęs ant grindų. Romualdas pamėgo keliauti anksti, vos baigęs technikumą. Pirmoji kelionė dar studijuojant buvo skirta uždarbiauti – į plėšinius. Kazachstane porą mėnesių vėtė grūdus, o užsidirbo dešimteriopai daugiau už stipendiją. Kai Maskvoje, GUM parduotuvėje, ėmė traukti iš lagaminėlio pundus pinigų po rublį, minia šnabždėjosi: „Gal iš aukso kasyklų grįžta ar anglies šachtų? Užteko kostiumui, batams, marškiniams ir net „stilingam“ kaklaraiščiui.    Po metų jau riedėjo Elbruso link. Kalnuose sutiko ir būsimąją savo žmoną.
   „Kaip išskirti, kur yra mažas, o kur didelis gyvenimas, - klausia įžanginio straipsnio autorius S.Valiulis.  – Viename krašte – vaikystė su kailinukais, kitame – suaugę dėdės neša Leniną. Tačiau viskas sutelpa į  vienos kartos gyvenimą, intymų, nes šeimoje ar namų kieme, viešą, nes yra demonstracijos, talkos, vestuvės ir laidotuvės. Manyčiau, kad tuo ši R.Augūno knyga ir yra išskirtinė. Jūs nejausite ribų vartydami puslapius, kaip nėra jų ir gyvenime. Tai universali gyvenimo fotografija“.
   „Kai dabar žiūriu  į šias nuotraukas, matau žmones, kurių jau nėra, matau pasaulį, kuris jau visai kitoks nei buvo, ir todėl visa tai primena sapną. Todėl ir „Sapnuoju Lietuvą“ su jos vaikystėmis, kasdienybe ir šventėmis, kaimo ir miesto gyvenimu. Darbais ir džiaugsmais“,  - kalbėjo Romualdas Augūnas albumo pristatymo vakare, pasakodamas, kaip gimė ši knyga ir ją lydinti paroda. O patį autorių į Ukmergę atlydėjo jo geras bičiulis, žinomas Lietuvos fotomenininkas žurnalistas Liudas Verbliugevičius, gražiai prisistatantis kaip Lietuvos meno kūrėjas. „Romualdas meniškai pristato savo sielos grožėjimąsi tais mums vyresniems taip brangiais laikmečio klodais, tuo mus dar kartą žmonindamas, keldamas ir auklėdamas gerumo dvasia. Ačiū, brangus Romualdai, kad nepasukai iš tikro kelio dėl takelio, kad nenuklydai į įvairiausių atmainų „popmodernizmą“, kad nepasiklydai pseudomeninių haliucinacijų karklynuose“, - dėkojo savo bičiuliui L.Verbliugevičius.
   Viešėdamas Ukmergėje, fotomenininkas nepraleido progos pasidairyti  po senamiestį, pasigrožėti naujai nušvitusiomis kaštonų alėjomis, jaukiais gatvės žibintais... „Norėčiau padėkoti jūsų rajono vadovams už tai, kad  Ukmergės centras, Vienuolyno gatvė -  tikras Dievo sodelis. Jaukus. Švytintis. Mielas akiai, - sakė Liudas Verbliugevičius. – Prisimenu senąją Ukmergės autobusų stotį ir jos tualetą. Tai buvo pats baisiausias tualetas Lietuvoje... O šiandieną gera užsukti į Ukmergės senamiestį...“
      Parodos atidarymo metu Romualdas Augūnas tris savo naujausius albumus įteikė Vlado Šlaito viešajai bibliotekai, išreiškęs viltį, jog jo knygos nenueis į užmarštį ir jas skaitys būsimosios kartos. Tiesą sakant, niekas  iš tą vakarą dalyvavusiųjų ir nepatikėjo, jog parodos autoriui -  75-eri...
   Renginio dalyviams akordeonu grojo „Bočių“ bendrijos choro vadovė Lina Ratkevičiūtė, atlikusi parodos autoriaus jaunystės metų melodijas.

Liudo Verbliugevičiaus nuotraukos.