Juodoji Vilniaus saulė

2019 05 24

Marius Marcinkevičius

Pirmasis Mariaus Marcinkevičiaus romanas suaugusiems – „Juodoji Vilniaus saulė“ ištrina ribas tarp realybės ir vaizduotės ir su gaivališka aistra vaizduoja Miestą, kupiną mistiškų vietų, ženklų ir veikėjų.

Neūžauga senis visu kūnu ir siela jaučia, kad Vilniaus miesto laukia didžiulė nelaimė. Jos išvengti gal ir įmanoma, tačiau miestą turi saugoti keistas jaunuolis, atvykęs čia iš Tibeto kalnų. 

Romano veiksmas vyksta tarpukario Vilniuje, okupuotame lenkų, visai prieš pat Kalėdas, kai viduržiemio saulė nuauksina stebuklinguosius Vilniaus stogus. 
Iš viešbučio kambario dingsta lenkų generolo dukra. Nusikaltimo vietoje – jokių apčiuopiamų pėdsakų, tik krauju nupieštas paslaptingas ženklas. Policija jaučiasi bejėgė. Tačiau galbūt išsiaiškinti šio keisto dingimo paslaptį galės iš Tibeto atvykęs jaunuolis, kurio visas kūnas išpieštas tatuiruotėmis. Jam į pagalbą ateina ir jaunas žydas psichiatras.  Ar pavyks jiems ne tik rasti dingusią lenkaitę, bet ir išgelbėti miestą nuo tykančių grėsmių? 
Romanas „Juodoji Vilniaus saulė“ – tai įtampos ir netikėtų istorinių faktų kupinas pasakojimas apie meilę ir nusikaltimą, apie švelnumą ir žiaurumą. Čia ir mafijos grupuotės, ir kontrabanda, ir feminizmo daigai, ir akupunktūros pradžia. Tai bus visiškai nauja ir intriguojanti pažintis su XX a. pradžios Vilniumi. 
Romane „Juodoji Vilniaus saulė“ pinasi fantazijos ir realybė, nyksta ribos tarp šio ir ano pasaulio, veikėjais čia tampa ir tikros istorinės asmenybės, ir sukurti personažai. Istorija apima begalę kultūrų, kurios iš tikrųjų gyvos Vilniuje – lietuviai, lenkai, rusai, žydai – visi gyvena keistu laiku, patiria netikėtų susitikimų ir nutikimų, išgyvena meilę, neapykantą, yra valdomi aistros ir mistinių ženklų. 
Tačiau šiame romane, įtraukiančiame, klaidinančiame skaitytoją tarp mistikos ir realybės, užkrečiančiame nežabotu smalsumu, svarbiausia yra viena detalė – tai Vilniaus dvasia, kuri sklendžia virš miesto ir sklinda iš knygos puslapių.